16-as Kino Pavasaris

Prabėgo daugiau kaip pusę metų nuo paskutinio įrašo, todėl nusprendžiau atgaivinti blog’ą. Naujai pradžiai geriausiai tinka tai, ką praleidau ir turėjau apžvelgti jau labai seniai. Tačiau Kino Pavasaris su mumis yra ne tik tas dvi savaites, bet visus metus. Nes pirmą pusmetį mes prisimename prabėgusį ir mus džiuginusį festivalį, o antroje metų dalyje jau nekantriai laukiame naujų įspūdžių ir malonių susitikimų kino salėje.

Mano Top 5 yra labai tvirtas ir aiškus. 5 filmai labai išsiskyrė iš kitų festivalyje matytų juostų. Šiemet filmų pamačiau mažiau negu įprastai,tačiau skaičius 14 – labai teisingas. Vidutiniškai po vieną filmą į dieną.

TOP 5: (Visiems duodu 9/10)

1. “Pirminių skaičių vienatvė“ (The Solitude of Prime Numbers)

Absoliučiai geriausias ne tik šio, bet ir poros ankstesnių metų filmas, kuriam prilygsta nebent kitas, anksčiau Kino pavasaryje rodytas italų filmas “Il Divo“.

Pirminių skaičių vienatvė sužavi stipriu stiliumi, šiuolaikiška kinematografija ir puikiu skoniu, atvaizduojant kiekvieną reikalingą smulkmeną. Aktorių vaidyba tobula, užgniaužianti kvapą. Ypač tai pabrėžtina kalbant apie jauniausių aktorių pasirodymą. Filme skamba Ennio Morricone muzika iš 1970-ųjų metų siaubo filmų klasikos “Paukštis su krištolinėm plunksnom“ (The Bird with the Crystal Plumage) ir, žinoma, nuostabioji Kim Carnes – Bette Davis Eyes!

2. “Karlosas Šakalas“ (Carlos the Jackal)

Tai daugiau nei filmas! Tai kino nuotykis. Vienintelis ir nepakartojamas! Aukščiausio lygio ‘politinio ir gangsterių’ stilių mišinys. Karlosas iškėlė kartelę ateities TV mini-serialams. Įrodė, kad net 5 valandų ir 33 minučių kūrinys gali išlaikyti sukaustęs dėmėsį ir praeiti nepastebimai lyg dviejų valandų filmas. Filmas man priminė Steveno Spielbergo trilerį “Miunchenas“ (Munich), tačiau pralenkė jį savo laisve ir erdve. Ir aišku, atskirų pagyrų verta Edgar Ramirez vaidyba, įvertinta ir Auksiniu gaubliu.

3. “Vaikams viskas gerai“ (The Kids Are All Right)

Turbūt pats jaukausias iš visų festivalyje matytų filmų. Labai gražus, jausmingas ir tikras. Auksinis aktorių ansamblis su dviem Holivudo veteranėm priešaky, suteikia filmui profesionalumo pojūtį, kurio labai trūko kitai garsiai amerikiečių juostai “Vienišas vyras“ (A Single Man). “Vaikams viskas gerai“ yra filmas, kurį ateity dar norėsiu pažiūrėti ne kartą ir ne du. Tiesiog tada, kai išalksiu gero kokybiško ir labai žiūroviško kino.

4. “Žvėrių karalystė“ (Animal Kingdom)

Labiausiai sukrėtęs ir sudominęs festivalio filmas. Neveltui jį žiūrėjau du kartus. Buvo įdomu pamatyti viską naujomis akimis. Visas filmas- lyg enciklopedija. Tai Dantės “Pragaro“, dostojevskiškų nuotaikų ir šiuolaikinio pasaulio kombinacija. Australų drama sužavi išskirtinai stipriais aktorių pasirodymais, 100% emocijomis ir nuolatine įtampa. Filmą įvertino ir Kino akademija, skyrusi oskaro nominaciją Jacki Weaver už “sopraniškos“ motinos vaidmenį.

5. “Savų darbas“ (Inside Job)

Apie pasaulio ekonomikos krizę esame girdėję visi. Tačiau aš pats apie visus ekonomikos stabilumo niuansus nusimanau ganėtinai ne daug. Žinoma, žinojau apie Lehman Brothers, Goldman Sachs ar AIG reikalus, tačiau ši, nė akimirkos atsipalaiduoti neleidžianti dokumentika prikausto prie ekranų ir tesia šiuolaikinių “dokumentinių trilerių“ tradiciją. Pernai Kino pavasaryje karaliavo taip pat Oskaro laureatė “Įlanka“ (The Cove), o šiemet ją pakeitė nauja juosta apie žudikus. Apie tuos, kurie savo ginklus ir dantis suleido ne į delfinų mėsą, o į viso pasaulio žmonių pinigines. Būtina pažiūrėti visiems, neabejingiems tam, kas vyko, vyksta ir beveik neabejotina, vyks toliau.

Deja, neišvengiau ir nemalonių nusivylimų arba filmų, nepateisinusių išankstinių lūkesčių:

Bottom 5:

1. “Tualetas“ (Toilet)   2/10

Be komentarų.. Patiko tik tie atsidusimai išėjus iš tualeto..

2. “Triukšmo garsai“ (Sound of Noise)   4/10 

Cituoju Pravda: “Idėja ir muzika – geriau negu gerai, siužeto linija – blogiau negu komisaras Reksas (tik jis neprarasdavo klausos).“

Tiesiai į dešimtuką. O kas nori pamatyti, ką ši grupelė muzikantų sugeba geriausiai, tegu youtube pasižiūri jų short’ą “Music for One Apartment and Six Drummers“. Va ten tai super!

3. “Patvirtinta kopija“ (Certified Copy)   4/10

Pilnos salės festivalio metu ir aš, stovintis ir nepasiryžtantis brautis pro akredituotųjų minią. Sulaukiau papildomo seanso ir ką gavau? Tik keistą, pretenzingą ir, sakyčiau, labai apsimestinai nerūpestingą filmą. Per Šeršėliafam žiūrėjau “Trys spalvos: mėlyna“ (Three Colours: Blue) su Juliette Binoche. Geriau jau ją atsiminsiu iš Kieslowskio šedevro, o ne iš garsiojo Kiarostami absurdo.

4. “Vienišas vyras“ (A Single Man)   6/10

Labai, LABAI prisvilęs Tomo Fordo debiutas. Žinau, kad tai romano ekranizacija, tačiau ką daryti, kai nuostabia vaizduote ir išskirtiniu stiliaus pojučiu apdovanotas žmogus sėda į režisieriaus kėdę ir griebiasi tragiško scenarijaus. Katastrofa jau nuo 20 minutės. Maždaug tiek laiko dar tikėjau, kad netrukus filmas atsivers. Tačiau jis ir liko uždaras, toks, kaip ir Colino Firtho žvilgsnis. Negali pykti ant aktorių, jie atliko savo darbą. Gal tik užkliuvo, mano nuomone, talentu visai nespinduliuojantis Nicholas Houltas. Ir labai trūko nuostabiosios Julianne Moore. Čia jos vaidmuo labai jau epizodinis. O gal ji būtų padėjusi filmui daugiau?

Galbant apie stilių, tai filmas net per daug gražus. Tai mane labiausiai supykdė. Jaučiasi dizainerio savimeilė. Viskas tiesiog perspausta, dirbtina. Net masuotėje kiekvienas žmogus ištobulintas iki kiekvieno milimetro. To per daug. To nereikėjo. Nors, aišku, fantastiškai gražu akims. Nors imk ir rodyk kaip reportažą per Fashion TV.

Tai buvo filmas, iš kurio tikėjausi daugiausiai. Maniau, kad po peržiūros galėsiu drąsiai sakyti, kad tai mano favoritas. Taip, dabar jis mano Nusivylimų favoritas. O juk Tom Ford – vienas iš mėgstamiausių mano dizainerių. Vien tik ko verti jo kostiumai Bondo filme “Paguodos kvantas“ (Quantum of Solace)!

5. “Moteris, kuri dainuoja“ (Incendies)   5/10

Čia turbūt būsių apmėtytas akmenimis ir sutryptas purve, tačiau pasakysiu, kai tai labai nuvylęs filmas. Jis apeliuoja į staigias emocijas, pirminį įspūdį ir žmonėms, nepratusiems daugiau pamąstyti ir pagalvoti apie matytą reginį, filmas palieka tik gerus vertinimus. Filmas ir žiūroviškas, ir ne. Festivalio lankytojai įrodė, kad filmas jiems patiko. Tai gerai. Smagu, kad tarp žiūroviškiausių juostų atsirado vietos naujos šalies- Kanados produkcijai. Tačiau galiu stoti mūru, kad šis filmas pervertintas. Viskas jame vyksta šabloniškai, dirbtinai, jaučiamas kūrėjų pasimetimas. Lyg stovėtum su kūrybine grupe ir matytum, kaip jie klijuoja sceną po scenos, vedami visiškos desperacijos ir pasimetimo. O net jeigu taip ir nebuvo, tada filmas visai neįtikina. Net ir pernai ne pačių geriausių vertinimų tarptautiniuose festivaliuose susilaukęs filmas “Likęs laikas“ (The Time that Remains) yra tiek menine, tiek kūrybine prasme pranašesnis. Filme “Moteris, kuri dainuoja“ man strigo daug kas. Nenuoseklus režisieriaus darbas, vidutiniška aktorių vaidyba ir “suglamžytas“ siužetas. Duodu 5, nes būtent toks, mano nuomone, filmas ir yra. Vidutinis.

O dar buvo 4 filmai, kurie atsidūrė kažkur tarp tų dviejų pusių. Nors apie juos visus turiu labiau teigiamą nuomonę:

1. “Kamera Nr. 211″ (Cell 211)   8/10

Taip ir likau nematęs visų prisimenamo filmo “Pranašas“ (A Prophet), tačiau manau, kad pati “Kamera“ gali būti pavyzdys kitiems šio žanro filmams, kaip reikia “pagauti“ žiūrovą ir išlaikyti jį visą filmą įsikibusį į kėdės kraštą. Bent jau su manimi tai pavyko.

2. “Mano perestroika“ (My Perestroika)   8/10

Gal aš ir negyvenau tada, gal aš ir nematau visame tame perdėto kičo, bet galiu pasakyti, kad po seanso nuotaika buvo gera, pasijuokta buvo daugiau nei iš bet kurios komedijos, o žmonių istorijos tikrai smagios ir vertos dėmėsio. Nesvarbu apie ką, tačiau tokio stiliaus filmų labai trūksta. Pliusas jau vien už formatą.

3. Baladė liūdnajam trimitui (The Last Circus)   7/10

Viskas prasidėjo labai įspūdingai. Filmo atidarymo scena žadėjo nepaprastą reginį, pilną politinių metaforų ir alegorijų, prisodrintų aštria, bet sveika ironija. Tačiau kažkur buvo pargriūta. Kažkur scenaristui buvo sugedus spausdinimo mašinėlė ir, kol taisė, jis nulėkė į barą įkalti poros stikliukų tekilos. Nes grįžęs, jis užsuko tikrą degantį pragarą. Ir vis dar negaliu apsispręsti: ar man tai labai patiko ar visgi kažkiek nuvylė. Jeigu kalbėti tik apie vaizdus ir grimasas, tai fantazijos filmo kūrėjams galėtų pavydėti net pats Terry Gilliamas. Tačiau ar tokia filmo pabaiga ir ilgas kopimas kulminacijos link buvo vykęs pasirinkimas? Abejoju. O galėjo būti nenuginčijamas šedevras.

4. “Don Žuanas“ (Juan)   6/10

Filmas-opera. O gal opera-filmas? Tai ir yra klausimas, į kurį kiekvienas žiūrovas turėjo rasti asmeninį atsakymą. Man tai visgi opera, o tik po to filmas. Gal ir dėl to, kad visi aktoriai savo partijas įdainavo gyvai, vaidinimo metu. Tai tikro meistro darbas. Neveltui dar palyginus jaunas, debiutuojantis režisierius, jau spėjo sukurti dešimtis operos pastatymų savo vadovaujamoje Kopenhagos Operoje, o jau matuojasi naują kostiumą Londone, kur nuo rudens sezono imsis garsiosios Kovent Gardeno Operos meno vadovo posto. Kaspero Holteno filmas turi visko: komedijos, spalvingų personažų, įmantrių dialogų ir gražios muzikos. Dar gražesni yra visi filmo personažai. Jų grožis ir vidinis, ir išorinis, jų geismas tiek veržiasi lauk, tiek ir kunkuliuoja viduje. Tačiau vėl, atrodo puikų tempą ir nuotaiką laikiusiame filme, buvo sugrįžta prie operos ir daniškojo Hamleto tragizmo. Pabaiga užsitesia, nors filmo trukmė ir neilga. Žiūrovai vis mažiau reguoja į įvykius scenoje, o tikroje operoje tai būtų žiauri rykštė jos meno vadovui. Kaip debiutas – stipru, kaip galutinis variantas – pusėtina.

Toliau braukiu dienas kalendoriuje ir skaičiuoju  valandas iki 17-ojo festivalio. 17 – pirminis skaičius. Jį pasitiksiu vis dar mintyse prasukdamas gražiausias scenas iš nepakartojamos “Pirminių skaičių vienatvės“.