No Country for Old Men

Senolių pasakos

Prabėgo karščio negailėjusi vasara ir vėl iš už kampo atsliūkino ruduo. Kaip jau tapo įprasta,  kartu jis atneša ir naują gero kino sezoną. Apart tokių išimčių kaip Christopherio Nolano “Pradžia“ (Inception), niekam nepaslaptis, kad kino studijos vasarą laiko ne pačiu tinkamiausiu metu pristatyti geriausius ir naujausius kūrinius. Todėl už lango atvėsus orams ir įkyriai barbenant lietui, mes vėl keliaujame į kino teatrus ar leidžiame vakarus namie kartu su geriausiais filmais.

Ilgai galvoje sukosi mintys ir idėjos – kokį filmą pasirinkti po pertraukos. Galiausiai priėjau prie išvados, kad reikia pradėti tuo, kuo pabaigiau ir kas, neslėpsiu, vis dar kelia didžiausią susižavėjimą – Coenų kūryba. Ethano ir Joelio minčių ir neišsenkančių idėjų klodai turbūt slypi “kažkur anapus“ nes niekas iki šiol nesugebėjo “perkąsti“ jų genialumo bei įminti mįslę iš kur šie “Holivudo siamo dvyniai“ semia įkvėpimą bei subtilų sąmojį.

“Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men) prasideda monologu, kai tuo metu kamera ramiai žvelgia į vakarų Teksaso tolius, nudažytus blyškiomis spalvomis ir siekiančius, atrodo, patį pasaulio kraštą. Ganėtinai greitai filmas mus supažindina su trimis pagrindiniais veikėjais: samdomu žudiku Antonu Chigurhu (Javier Bardem), Vietnamo karo veteranu Llewelynu Mossu (Josh Brolin) ir vietinio miestelio šerifu Edu Tomu Bellu (Tommy Lee Jones).

Vieną ramią 1980-ųjų dieną, medžiodamas “ugningose“ Teksaso prerijose, Llewelynas netikėtai aptinka kraupaus susišaudymo padarinius. Narkotikų prikrauti, kulkų suvarpyti automobiliai, daugybė negyvėlių, besivoliojančių ant dulkėtos, krauju nusidažiusios žemės. Net šunys – ir tie nušauti. Čia mes išgirstame senąją vesternų frazę “The Last Man Standing“, reiškiančią paskutinį gyvą susišaudymo dalyvį.  Llewelynas jį randa pavėsyje parimusį į medį, tačiau gyvybės ženklai jam jau svetimi. Šalia guli lagaminas pilnas pinigų. Tokio radinio palikti nevalia, tad Llewelynas grįžta namo su 2 milijonais dolerių, kurie, kaip paaiškės vėliau, taps jo pandoros skrynia, visų nelaimių pradžia. Netikėtai praturtėjęs, jis užsitraukia nusikaltėlių, norinčių atgauti pinigus, nemalonę. Šie, savo ruoštu, pasamdo  žiaurų ir bejausmį žudiką Antoną Chigurhą, šluojantį visus su savo įmantriu ginklu. Čia ir prasideda įtemptas katės ir pelės žaidimas, kuriame nestinga emocijų, kraujo, aukų ir desperacijos.

Coenai meistriškai kuria trilerio atmosferą, o įtraukiantys ir netipiški siužeto posūkiai neleidžia nei akimirkai suabejoti filmo išskirtinumu bei kokybe. Pagal kultinio ir šiuo metu vienu iš geriausių Amerikos rašytojų laikomo Cormaco McCarthy novelę pastatytas filmas yra pirmoji brolių Coenų adaptacija. Iki šiol jie galėjo pasigirti vien tik originaliais scenarijais. Tačiau dabar jau niekas neabejoja, kad bandymas pritaikyti pripažinimo sulaukusį kūrinį buvo nepaprastai sėkmingas. Kalbant apie šio filmo pasisekimą, nepamirštami apdovanojimai, kuriuos jis susižėrė per visus metus, garbingai keliaudamas iš vienos ceremonijos į kitą bei klausydamas iškilmingiausių liaupsių ir susižavėjimo šūksnių. “Šioje šalyje nėra vietos senukams“ buvo nominuotas 8 Oskarų statulėlėms, iš kurių atsiėmė 4, tarp jų ir už geriausią metų filmą. Nuošaly neliko ir BAFTA, Auksines kaukes įteikusi trijose kategorijose, bei Auksiniai gaubliai “nepagailėję“ dviejų prestižinių apdovanojimų. Filmas, kaip jau Coenams tapo įprasta, dalyvavo Kanų konkursinėje programoje ir buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei.

Kurdami “Šioje šalyje nėra vietos senukams“ Coenai ne tik kad nesibaimino pasiskolinti idėjų bei įkvėpimo iš klasikinių Holivudo filmų, tačiau tai darė itin taikliai. Kaip visada, režisieriai nepamiršo Alfredo Hitchcocko ir jo kurybos. Išskirtinę duoklę šiam kino grandui Coenai atidavė dar kurdami 2001-ųjų juostą “Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasn’t There). Neo-noir stiliaus pasakojimas vyko būtent Hitchcocko pamėgtoje Santa Monikoje, taip pat panaudojant jo autografu virtusius rakursus bei estetiką. Naujajame filme Coenai ypač aiškiai deda nuorodą į legendinę 1960-ųjų Hitchcocko siaubo misteriją “Psichopatas“ (Psycho). Ten taip pat galima išvysti filmo heroję atvykstančią į nuošalų motelį, kuriame dedasi protu nesuvokiami dalykai. Tik čia nėra Normano Bateso, motelio savininko ir žiauriaus paranojiko. Čia išsigandęs Llewelynas Mossas slepiasi nuo artėjančio blogio – Antono Chigurho, sekančio bėglį paskui lagamine įtaisyta siustuvą. Neišvengė šis filmas palyginimų su ankstesniu Coenų šedevru “Fargo“, kuriame ne tik nagrinėjamos panašios temos, tačiau ir esama panašių scenų. Taip pat režisieriai atidavė deramą pagarbą senųjų vesternų kūrėjams, jų mėgstamai peizažų poezijai bei vyriškam orumui. Patys broliai, kalbėdami viename iš interviu, pareiškė, kad išskirtinė duoklė buvo skirta Samo Peckinpaho kūrybai ir jam būdingiems bruožams. O kad žiūrovas patikėtų šios istorijos gyvybingumu, Coenai vėl pasitelkia seną bendražygį, kinematografą Rogerį Deakinsą, kuris pasiraitojęs rankovęs drąsiai neria į neribotas Teksaso platumas, pateikia mums įniršusio A.Chigurho veidą stambiu planu ir siūlo į viską pažvelgti šiek tiek senamadiško kino akimis. Nemažiau verti paminėjimo ir kiti aktoriai: Llewelyno Mosso žmona Carla Jean (Kelly Macdonald), gansterių patikėtinis Carsonas Wellsas (Woody Harrelson) ir buvęs policininkas (Barry Corbin).

Dabar būtų sunku prisiminti kitą filmą, sulaukusį ne tik daugybės įvairių vertinimų ir nuomonių, bet sukėlusį nesibaigiančias ir gilias diskusijas bei samprotavimus apie tai, kas norėta pasakyti, kokie motyvai ir įsitikinimai lydėjo juostos herojus. C.McCarthy novelės ekranizacija pabaigoje privertė ne vieną žiūrovą linksėti galva bei purkštauti dėl staiga nutrūkusios pasakojimo linijos, neaiškios pabaigos ar per daug giliai paslėptų metaforų. Tačiau aš siūlau į viską žvelgti šiek tiek paprasčiau, iš mūsų žemiškosios prizmės, nesistengti pakilti aukščiau, o kaip tik leistis žemyn, į tamsias ir kartais net nuodėmingas žmogaus mintis. Filmas tikrai nesiūlo lengvos “penktadieninės pramogos“. Čia bus nesvetimos tokios temos kaip likimas, žmogaus egzistencija ar sielos bei sąžinės sąjunga. Tai temos, neišsemiamai aptariamos Coenų kūryboje, o ypatingai “Fargo“, kurio pabaigoje Frances McDormand atskaito jaudinantį moralą sulaikytam žmogžudžiui apie nusikaltimo beprasmybę, apie tai, kad vienas nelemtas poelgis tikrai nepadės kardinaliai pakeisti gyvenimo, neužtikrins ramios senatvės ir negarantuos vidinės ramybės. O juk tas pragaištingas žiaurumas kainuoja žmogiškąsias aukas, kurių jau nesugrąžinsi. Vidiniai prieštaravimai galbūt svetimi nė kruopelytės užuojautos neturinčiam Antonui Chigurhui, tačiau senasis apygardos šerifas nuolat apie tai galvoja, mintimis grįžta į savo jaunystę ir bando ten semtis stiprybės, kad atlaikytų ne tik metų naštą, bet ir vis įžūlėjančius nusikaltimus bei jų pasekmes. Jis mato, kad šioje žemėje nebėra vietos seno sukirpimo žmogui – doram visuomenės nariui, besiremiančiam tvirtais idealais. Prisimena dienas kai pats buvo jaunas, pradedantysis šerifas, užėmęs tas pačias pareigas kaip ir jo tėvas bei senelis. Dabar žvelgia į susvetimėjusį pasaulį ir nemato deramos pagarbos, pusiausvyros, stebi keturmyliais žingsniais besikeičiantį jaunimą ir purto galvą netikėdamas jog senoji gvardija prarado savo “šalį“. Jiems liko tik prisiminimai, lyg neryškus vesterno filmas, vaizduojantis jaunus vyrus, jojančius per bekraštes prerijas, bet atsimušančius į naują, anksčiau ten nestovėjusią sieną. Coenų dažnai prisimenamas Vietnamo karas prieš dabartines negandas atrodo tik kaip maža dėmė šiuolaikinio pasaulio ydų katile. Jis vis pilnėja ir panašėja į pragarą, vietą, kurioje greitai nebebus miela gyventi.

“Spėk. Aš negaliu už tave spėt. Būtų nesąžininga.“

Šie Javiero Bardemo herojaus žodžiai geriausiai atspindi laisvę, kurią suteikia filmas. Laisvę savaip interpretuoti, vertinti, pamilti arba nekęsti. Aš be jokios dvejonės renkuosi nuolankią ištikimybę “senukams“. Galbūt Coenai ir nepastatė naujos šalies, tačiau nors ir “kaldami seną vinį, jie pasirinko naują plaktuką“ ir tikrai atvėrė dar neatrastą kino erdvę. Tokią, kurioje galima klaidžioti amžinai ir niekada nepritrūks įspūdžių ar keisčiausių pakeleivių.

10/10! Call it!