Oskarų apdovanojimai 2012

Vakar Los Andželas vėl buvo pasaulio dėmėsio centre. Jau 84-ą kartą rengiamuose kasmetiniuose Oskarų apdovanojimuose buvo įvertinti geriausi praėjusių metų filmai bei įspūdingai užbaigtas dar vienas kino sezonas. Dabar premjeroms jau ruošiasi didieji šių metų filmai, o nugalėtojai dar turi laiko mėgautis užtarnauta šlove bei pripažinimu.

Turbūt reikėtų pradėti nuo svarbiausio įvykio. Pasiruošimo Oskarams eigoje iš vedėjo posto pasitraukė aktorius Eddie Murphy, o kartu ir jo bičiulis, prodiuseris Brettas Ratneris. Tačiau dabar jau galima tik spėlioti, ar jie būtų prilygę puikiam šou, kurį vakar surengė Brianas Grazeris ir jau 9-ą kartą Oskarų ceremoniją vedęs legendinis komikas Billy Crystalas. Tokios laikysenos, elegancijos, bet tuo pačiu ir jaunatviško entuziazmo bei subtilaus humoro jam galėtų pavydėti didžioji dalis vakar į buvusį Kodak teatrą susirinkusių žiūrovų. Buvęs todėl, kad garsioji Kodak kompanija pradėjo bankroto procedūrą.

Bet šou dėl to nei kiek nesuprastėjo. Netgi atvirkščiai. Šių metų apdovanojimai – aukščiausio lygio. Viskas apgalvota iki smulkiausių detalių, video intarpai bei įžanginis siužetas buvo nuostabūs. O ką jau kalbėti apie garsiosios Cirque du Soleil teatro trupės pasirodymą.

Apdovanojimai prasidėjo Martino Scorseses filmo visai šeimai “Hugo išradimas“ (Hugo) solo pasirodymu net keliose techninių pasiekimų kategorijose. Iš viso Hugo susižėrė net 5 Oskarus. Tarp jų ir už geriausią operatoriaus darbą jau trečią Oskarą atsiėmęs Robertas Richardsonas. Tiesa, šioje kategorijoje buvo kitas aiškus favoritas – Emmanuelis Lubezki, kurio vizija nuostabiai susijungė su Terrence’o Malicko idėjomis filmuojant įspūdingą ir visus savo vaizdais užbūrųsį “Gyvenimo medį“ (The Tree of Life). Bet reikia suprasti, kad taip šiemet tiesiog buvo pagerbtas “Hugo“. O jis to tikrai vertas.

Už geriausią montažą statulėlė atiteko naujam Davido Fincherio trileriui “Mergina su drakono tatuiruote“ (The Girl with the Dragon Tattoo). Angus Wall, Kirkas Baxteris antrus metus iš eilės lipa ant scenos atsiimti šio apdovanojimo. Pernai jie nugalėjo už darbą filme “Socialinis tinklalapis“ (The Social Network).

Geriausio animacinio filmo kategorijoje nugalėtojas buvo aiškus jau gana seniai. Pirmą kartą per daug metų Pixar studija neišleido nei vieno tikrai stipraus filmo ir turėjo pripažinti Nickelodeon studijos pergalę kartu su charizmatiškuoju “Rango“. Ypatinga vaizduote bei originaliais sprendimais garsėjantis režisierius Gore Verbinski pagaliau gavo pelnytą Oskarą, kuris apibrėžia ne tik šio filmuko sėkmę, tačiau ir visą, nuoseklią bei turiningą jo karjerą. O Johnny Deppo įgarsintas personažas Rango, mano nuomone, yra vertas atskiro, specialaus apdovanojimo.

Ne ką daugiau intrigos buvo ir teikiant prizą užsienio filmui. Pripažinto Irano režisieriaus Asghar Farhadi juosta “Išsiskyrimas“ (A Separation) buvo viso šio apdovanojimų sezono lyderė ir tik BAFTA scenoje nusileido Oskaruose net nepaminėtai Pedro Almodovaro dramai “Oda, kurioje gyvenu“ (The Skin I Live In). Reikia tikėtis, kad šių metų sėkmė padės Farhadi lengviau plėtoti savo idėjas ir jau greitu laiku sulauksime dar vieno nuostabaus filmo. Taip pat šį apdovanojimą laikau kino akademijos grąža autoriui, nes 2009-ais metais buvo užsimerkta prieš kitą šio režisieriaus filmą “Apie Elę“ (About Elly).

Keistokai šiemet atrodė geriausios dainos kategorija, kurioje buvo tik du kandidatai. Visiškai pelnytai čia laimėjo Breto McKenzie daina “Man or Muppet“ iš kultinių “Mapetų“ (The Muppets), kurie šiemet vėl sugrįžo į didžiuosius ekranus. Geriausios muzikos kategorijoje taip pat nebuvo staigmenų. Ant scenos gražią ir jausmingą padėkos kalbą sakė Ludovic Bource. Šiam kompozitoriui priklauso ir didelė dalis nuopelnų už visą filmo “Artistas“ (The Artist) sėkmę. Nebyliojo kino juosta būtent ir sužavėjo savo žaisminga muzika, o ypač nuostabiu valso numeriu.

Dabar apie aktorius. Čia intriga skirtingose kategorijose buvo nevienoda. Beveik niekas nedrįso abejoti Christopherio Plummerio pergale už antraplanį, tačiau labai nuoširdų ir stiprų vaidmenį dramoje “Pradedantieji“ (Beginners). Būdamas 82 metų, jis tapo seniausiu aktoriumi kada nors laimėjusiu šį apdovanojimą. Moterų rungtynėse viskas taip pat buvo daugmaž aišku. Čia favorite dar nuo pat apdovanojimų sezono pradžios tapo Octavia Spencer. Filme “Tarnaitė“ (The Help) savo vaidmeniu visus užbūrusi aktorė atsiimdama prizą negalėjo sulaikyti džiaugsmo ašarų.

Pagrindiniuose aktorių apdovanojimuose nežinomųjų buvo šiek tiek daugiau. Čia tiek vyrų, tiek moterų tarpe prieš renginį jau buvo aiškūs du pagrindiniai pretendentai. Tarp vyrų rungėsi George Clooney už turbūt geriausią pasirodymą per visą savo spalvingą karjerą. Vienas populiariausių Holivudo aktorių nuostabaus grožio Havajų salose pastatytoje juostoje “Paveldėtojai“ (The Descendants) meistriškai perteikė problemų ir netikėtų žinių prislėgtą vyrą. Tačiau nugalėtojas – viso pasaulio simpatijas pavergęs artistas Jeanas Dujardinas. Jo įkūnyta nebyliojo kino žvaigždė privertė žiūrovus aikčioti iš susižavėjimo ir leido charizmatiškajam prancūzui laimėti kolkas svarbiausią apdovanojimą jo karjeroje. Reikia tikėtis, kad toks talentingas ir įdomus aktorius teisingai pasirinks ateities projektus ir jį dar ne kartą išvysime ne tik didžiuosiuose ekranuose, bet ir ant apdovanojimų scenos.

Meryl Streep. Tai be jokių abejonių pati populiariausia aktorė pasaulyje. Tiek jos veidas, tiek balsas yra atpažįstami kino myletojų bet kuriame žemės kampelyje. 17-ą kartą nominuota kino virtuozė trečią kartą kilo ant scenos ir juokais pareiškė, kad dabar pusė amerikiečių giliai atsiduso ir pasakė “vėl ji“. Streep kiek netikėtai be Oskaro paliko pagrindinę konkurentę šių metų Oskarų lenktynėse – Violą Davis. Aktorių gildijos bei Auksinių gaublių įvertinta V.Davis buvo ir Oskarų favoritė, tačiau negalima teigti, kad M.Streep pergalė – netikėtumas. Jos karjeroje gal ir buvo daug geresnių filmų, tačiau buvusi Didžiosios Britanijos premjerė Margaret Thatcher daugeliui tiesiog vėl atgimė ir net privertė suklusti. Ar gali vaidyba pakilti į tokį lygį, kai žiūrėdamas filmą suabejoji ar tai vis dar fikcija, o gal jau matai tikrąją “geležinę ledi“? Aktorių aktorė Meryl Streep tik dar kartą įrodė, kad jai nėra nepasiekiamų tikslų. Nors bent iš dalies ji už tai turi, ir savo kalboje buvo, dėkinga grimu bei išvaizda besirupinusiems Markui Coulier ir J. Roy Hellandui. Jų darbas taip pat neliko pamirštas. Jie ir nugalėjo už geriausią grimą.

Originalus scenarijus šiemet sutraukė kaip niekada savitus bei išskirtinius filmus. Kiekvienas jų bent kažkokia dalimi buvo nusipelnęs šio apdovanojimo. Tačiau niekas iš tiesų neprilygo Woody Allenui ir jo naujausiai romantinei juostai “Vidurnaktis Paryžiuje“ (Midnight in Paris). Nepakartojamas kruopštumas ir neprilygstamas humoras – du W.Alleno sėkmės raktai. Nors vėliau, jau filmuojant, režisierius nedraudžia aktoriams improvizuoti scenarijaus. Tačiau ar tikrai kažkas drįstų iš esmės keisti kultinio niujorkiečio pasirinktą  tekstą? Bet net ir ketvirtą kartą apdovanojimą laimėjęs kūrėjas vėl liko savo namuose Niujorke ir tikriausiai, kaip ir ankstesniais metais, repetavo naujas klarneto partijas savo grupės pasirodymams.

Adaptuoto scenarijaus prizas taip pat nekėlė didelio nerimo, nes daug kas jau suvokė, jog Artistui beveik užsigarantavus geriausio filmo vietą, akamedija visgi nepaliks “Paveldėtojų“ be jokio prizo. Ir tikrai teisingai. Alexanderis Payne’as bei du jo kolegos puikiai į ekranus perkėlė rašytojos Kaui Hart Hemmings novelę. Žiūrint šią nepaprastai jausmingą ir žmogišką dramą galima tiesiog susitapatinti su juostos herojais ir tapti dalimi nepaprasto nuotykio ir pažinimo, suvokiant esminius žmogaus gyvenimo pasirinkimus ir klaidas. Tai – stipraus ir iki galo atidirbto scenarijaus požymis.

Michelis Hazanavicius laimėjo už režisūrą, o Artistas išrinktas geriausiu metų filmu. Tai džiugus ir jaudinantis momentas. Taip pat ir daug žadantis. Ne tik filmo kūrybinei grupei, bet ir visam kino žanrui. Galbūt nebūtinai nebyliojo kino, tačiau ir juodai balto, bei to, kuris nebijo atsigręžti atgal ir su šypsena prisiminti “senų gerų laikų“.

2011 metus galiu drąsiai vadinti tikrais Kino metais. Nepamenu kitų tokių nuo 1999-ųjų. Vienas apdovanojimų šou negali aprėpti per metus kino lobynuose nugulusių filmų. Daug jų čia buvo nepaminėta, tačiau reikia pasidžiaugti, kad nepaisant to, ar yra apdovanojami, ar ne, daugelis kino kūrėjų pirmiausia kiną kuria dėl meno, dėl nuostabaus jausmo, kada galima prisidėti prie tiek daug žmonių pradžiuginančio įvykio. Nuo pat kino atsiradimo kiekvienas filmas yra iššūkis kūrėjams ir viltis žiūrovams, kad naujas nuotykis juos nukels į dar nebūtas ir neatrastas teritorijas. Martino Scorseses šedevras Hugo tai ir nori pasakyti. Georges Méliès mums duotas palikimas iki šių dienų yra vertinamas ir, reikia tikėtis, niekada nebus užmirštas, kaip kad pats šio filmo herojus bandė užmiršti savo darbus.

Geriausias filmas – “Artistas“ (The Artist)

Geriausias aktorius – Jean Dujardin (The Artist)

Geriausia aktorė – Meryl Streep (The Iron Lady)

Geriausias antrojo plano aktorius – Christopher Plummer (Beginners)

Geriausia antrojo plano aktorė – Octavia Spencer (The Help)

Geriausias režisierius – Michel Hazanavicius (The Artist)

Geriausias originalus scenarijus – Woody Allen (Midnight in Paris)

Geriausias adaptuotas scenarijus – Alexander Payne, Nat Faxon, Jim Rash (The Descendants)

Geriausias užsienio filmas – “Išsiskyrimas“ (A Separation)

Geriausias animacinis filmas – “Rango“

Geriausia daina – “Man or Muppet“ (The Muppets)

Geriausia muzika – Ludovic Bource (The Artist)

Geriausia kinematografija – Robert Richardson (Hugo)

Geriausias montažas – Angus Wall, Kirk Baxter (The Girl with the Dragon Tattoo)

Geriausias grimas – Mark Coulier, J. Roy Helland (The Iron Lady)

Geriausias meninis apipavidalinimas – Dante Ferretti, Francesca Lo Schiavo (Hug0)

Geriausi kostiumai – Mark Bridges (The Artist)

Geriausi garso efektai – Hugo

Geriausias garso montažas – Hugo

Geriausi vaizdo efektai – Hugo

Dabar, jau pasibaigus kino sezonui, bus galima apžvelgti ir 10 geriausių filmų. Tad greitai bus ir 2011 TOP 10.

Gražiausia muzika filmams (I dalis)

Turbūt visi sutinka, jog graži muzika ir tinkamas jos parinkimas stipriai prisideda prie bendro įspūdžio apie filmą ir jo kokybę. Garsiausi kompozitoriai yra vertinami ne mažiau už operatorius statytojus ar montažo režisierius. Kiekvienais metais talentingiausi muzikos kūrėjai pateikia daugybę nuostabių klasikinių melodijų ir elektroninės muzikos. Neretai vieno ar kito režisieriaus filmai pritraukia dėmesį ne tik savo žvaigždėmis aktorių sąrašuose, tačiau ir žinomais kompozitoriais, kurių naujausių darbų nori pasiklausyti minios gerbėjų. Neveltui patys populiariausi filmai kartu su savimi “nešasi“ ir nemažiau žinomus garso takelius. Nesu ypatingai gerai susipažinęs su pačiais pirmaisiais kino kompozitoriais ir jų darbais, tačiau pabandysiu apžvelgti tuos, kurių kūryba, mano nuomone, daro didžiausią įtaką šiuolaikinei muzikai kine.

Kalbant apie garsiausius kompozitorius, kūrusius muziką kino filmams, būtina paminėti visą Newmanų dinastiją. Jos viršūnėje – Alfredas Newmanas (1900-1970). Laimėjęs 9 Oskarus, jis yra daugiausiai kartų šį apdovanojimą gavęs kompozitorius. Bendroje rekordininkų lentelėje jis nusileidžia tik animacijos tėvui Waltui Disney’ui (22 Oskarai). Dirbdamas 20th Century-Fox studijoje A.Newmanas sukūrė garsiąją fanfarų muziką, kuri iki šių dienų pristato šios studijos darbus. Jo broliai taip pat buvo gerai vertinami. Emilis ir Lionelis Newmanai gal ir nepasiekė tokių aukštumų kaip Alfredas, tačiau liko nepamiršti tarp muzikos mylėtojų. Ypač L.Newmanas, kurio lentyną taip pat puošia Oskaro statulėlė, laimėta 11-uoju bandymu. Labai gerai žinomas ir populiarus kompozitorius bei dainų autorius, dviejų Oskarų laureatas A.Newmano sunėnas Randy Newmanas. Ypač gerai jį turėtų žinoti animacijos mėgėjai. Abu savo Oskarus jis gavo už dainas filmams “Monstrų biuras“ (Monsters Inc.) ir “Žaislų istorija 3“ (Toy Story 3).

Taip pat jaunesniajai kartai gerai žinomi du A.Newmano sūnūs:  Davidas ir turbūt vienas garsiausių šiuolaikinių kompozitorių – Thomas Newmanas (nuotraukoje). Jo pasiekimų lentoje galima rasti daugybę filmų, kurie pirmiausiai asocijuojasi su nuostabia ir niekada nepabostančia muzika. 10 kartų nominuotas, tačiau taip akademijos dar ir neįvertintas, T.Newmanas kasmet pristato vieną už kitą gražesnias melodijas. Vien 2011 metais jis dirbo prie keturių didelių Holivudo filmų, tarp jų ir tokie šių metų favoritai kaip “Tarnaitė“ (The Help) ir “Geležinė ledi“ (The Iron Lady). Tačiau labiausiai visiems įsiminė jo darbas prie tokių filmų kaip “Amerikos grožybės“ (American Beauty) ir “Pabėgimas iš Šoušenko“ (The Shawshank Redemption). Galbūt jo valanda išauš kartu su naujausiu filmu apie agentą Džeimsą Bondą –  Skyfall.

Kitas didelio dėmesio vertas kompozitorius – Johnas Williamsas. Neabejotinai geriausias dabar gyvenantis kompozitorius.  Labai teisingai apie Johną Williamsą parašė BBC žurnalistė M.Reavley: “Niekas kitas taip neprisidėjo prie moderniosios muzikos kine.“  Net 47 Oskaro nominacijos bei 5 apdovanojimai. Toks yra kraitis, kurį per beveik 60 darbo metų sukaupė Williamsas. Jo atliekama muzika yra bene labiausiai atpažįstama visame pasaulyje. Juk kiekvienas atpažįstame jau pirmuosius akordus iš tokių filmų kaip “Žvaigždžių karai“ (Star Wars) ar “Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai“ (Indiana Jones and the Raiders of the Lost Ark). Tai žmogus, sukūręs garsiąją “Hedvygos melodiją“ filmui apie Harį Poterį. (Harry Potter and the Philosopher’s Stone). Ji tapo visos šios  nuostabios istorijos himnu ir sugebėjo užburti minias žiūrovų savo magišku ir šiek tiek paslaptingu skambesiu. Ir nors po trečiojo filmo apie jaunąjį burtininką kompozitorius pasirinko kitus projektus, jo indėlis į šios frančizės sėkmę – neabejotinas.

 

 Nemažai kino mylėtojų liko nustebę ir nesupratę kas atsitiko, kai 2006-ųjų metų Oskarų teikimo ceremonijoje ant scenos nebuvo pakviestas Johnas Williamsas. Tais metais gavęs net dvi nominacijas – už filmus “Geišos išpažintis“ (Memoirs of Geisha) ir “Miunchenas“ (Munich), būtent už darbą prie antrojo, buvo laikomas pagrindiniu kandidatu atsiimti jau šeštąją statulėlę. Kaip bebūtų keista, akademijos nariai geriausia išrinko “Kuproto kalno“ (Brokeback Mountain) muziką. Šiemet vėl dviems nominacijoms pristatytas amerikietis turbūt jau negali suskaičiuoti apdovanojimų bei nelaiko to pagrindiniu stimulu ir toliau kurti užburiančią ir laiko nepaliestą muziką.

Neabejotinu Johno Williamso karjeros atributu tapo Steveno Spielbergo režisuoti filmai. Jie kartu dirbo prie visų jo filmų išskyrus “Purpurinė pieva“ (The Color Purple), kada tuometinis filmo prodiuseris ir garsus muzikantas Quincy Jonesas norėjo pats rūpintis filmo muzika. Williamso ir Spielbergo bendradarbiavimas – vienas  puikiausių pavyzdžių, kada du savo sričių profesionalai dirba išvien. Jeigu ne didinga muzika, nuostabus vaizdas pirmą kartą išvydus milžiniškus dinozaurus nuotykių epe “Jūros periodo parkas“ (Jurassic Park) niekada nebūtų toks jaudinantis. Jeigu ne Williamso kūryba, “Šindlerio sąrąšas“ (Schindler’s List) nebūtų įgavęs tiek emocijų. O kur dar kraupūs ir bauginantys “Nasrai“ (Jaws) bei džiazuojantis ir įmantrus garso takelis, nutiesęs kelią Leonardo DiCaprio herojaus apgaulėms filme “Pagauk, jei gali“ (Catch Me If You Can).

Atrodytų jau vien šių išvardytų pasiekimų užtektų, kad J.Williamsas būtų vertinamas už karjeros nuopelnus, tačiau tai tik menka dalis, lašas plačioje jo filmografijoje. Genialusis autorius dar ir dabar, po darbų prie beveik 140 projektų, nestokoja naujų idėjų ir šiemet pristatė savo muzikinę viziją dar dviejuose S.Spielbergo filmuose – “Karo žirgas“ (War Horse) bei “Tintino nuotykiai“ (The Adventures of Tintin). “Karo žirge“ skambanti muzika tiesiog užima kvapą. Lyg jau kažkur girdėta ir artima, bet vis tiek labai savita ir originali. Simfoninės muzikos patriarchas ir puikiai vertinamas orkestro dirigentas, Johnas Williamsas vis dar atsilaiko prieš kuo toliau, tuo labiau į kiną besiskverbiančią elektroninės muzikos madą. Na, o apie jo nepakartojąmą darba prie “Žvaigždžių karų“ (Star Wars) sagos būtų galima parašyti ne tik atskirą straipsnį, tačiau ir visą enciklopediją. Kaip puikiausią pavyzdį to, ką gali muzika. 1977 metais visą pasaulį apstulbino dar neregėtas kino įvykis – “Žvaigždžių karai: epizodas IV – nauja viltis“ (Star Wars: Episode IV – A New Hope). Filmas pranoko lūkesčius, o prie tais laikais sunkiai suvokiamų specialiųjų efektų puikiai prisidėjo ir nuostabi bei herojiška muzika. Dar po trijų metų išėjusiame tęsinyje “Imperija kontratakuoja“ (Empire Strikes Back) visi išgirdo garsųjį “Imperijos maršą“ (The Imperial March). 1999 metais paprašytas George’o Lucaso jis vėl ėmėsi darbo. Ir jeigu neaplenkė originalios trilogijos pasiekimų, tai bent jau tikrai jiems nenusileido, pristatęs kūrinį “Likimų dvikova“ (Duel of the Fates).

 

Kitoje dalyje pabandysiu prisiminti dar du,  ne ką mažiau nusipelniusius kompozitorius – Jamesą Newtoną Howardą ir Alexandre’ą Desplatą.

Auksinių gaublių apdovanojimai 2012

Holivude jau 69-ąjį kartą buvo išdalinti Auksinių gaublių apdovanojimai. Kaip ir kasmet, žvaigždės rinkosi Los Andželo Beverly Hilton viešbutyje. Apdovanojimų ceremoniją jau trečius metus iš eilės vedė charizmatiškasis Ricky Gervais. Kandus humoras ir drąsios bei kiek įžūlios replikos aidėjo ir šiais metais. Nugalėtojų karūną turbūt reikėtų dalinti į dvi dalis, nes pagrindinius laurus nuskynė havajietiška nuotaika ir George’o Clooney šypsena ginkluoti “Paveldėtojai“ (The Descendants) bei pasaulį stebinantis ir Kanuose savo stulbinantį žygį pradėjęs “Artistas“ (The Artist).

Visi apdovanojimai:

Geriausia drama: “Paveldėtojai“ (The Descendants)

Geriausia komedija arba miuziklas: “Artistas“ (The Artist)

Geriausias dramos aktorius: George Clooney – “Paveldėtojai“

Geriausia dramos aktorė: Meryl Streep – “Geležinė ledi“ (The Iron Lady)

Geriausias komedijos/miuziklo aktorius:  Jean Dujardin – “Artistas“

Geriausia komedijos/miuziklo aktorė: Michelle Williams – “7 dienos ir naktys su Marilyn Monroe“ (My Week with Marilyn)

Geriausias antrojo plano aktorius: Christopher Plummer – “Naujokai“ (Beginners)

Geriausia antrojo plano aktorė: Octavia Spencer – “Tarnaitė“ (The Help)

Geriausias režisierius: Martin Scorsese – “Hugo išradimas“  (Hugo)

Geriausias scenarijus: Woody Allen – “Vidurnaktis Paryžiuje“ (Midnight in Paris)

Geriausias filmas užsienio kalba: “Išsiskyrimas“ (A Separation)

Geriausias animacinis filmas: “Tintino nuotykiai“ (The Adventures of Tintin: The Secret of the Unicorn)

Geriausia muzika: Ludovic Bource – “Artistas“

Geriausia daina filmui: “Masterpiece“ iš filmo “W.E.“ (Madonna)

.

Oskarų apdovanojimai jau vasario 26!

16-as Kino Pavasaris

Prabėgo daugiau kaip pusę metų nuo paskutinio įrašo, todėl nusprendžiau atgaivinti blog’ą. Naujai pradžiai geriausiai tinka tai, ką praleidau ir turėjau apžvelgti jau labai seniai. Tačiau Kino Pavasaris su mumis yra ne tik tas dvi savaites, bet visus metus. Nes pirmą pusmetį mes prisimename prabėgusį ir mus džiuginusį festivalį, o antroje metų dalyje jau nekantriai laukiame naujų įspūdžių ir malonių susitikimų kino salėje.

Mano Top 5 yra labai tvirtas ir aiškus. 5 filmai labai išsiskyrė iš kitų festivalyje matytų juostų. Šiemet filmų pamačiau mažiau negu įprastai,tačiau skaičius 14 – labai teisingas. Vidutiniškai po vieną filmą į dieną.

TOP 5: (Visiems duodu 9/10)

1. “Pirminių skaičių vienatvė“ (The Solitude of Prime Numbers)

Absoliučiai geriausias ne tik šio, bet ir poros ankstesnių metų filmas, kuriam prilygsta nebent kitas, anksčiau Kino pavasaryje rodytas italų filmas “Il Divo“.

Pirminių skaičių vienatvė sužavi stipriu stiliumi, šiuolaikiška kinematografija ir puikiu skoniu, atvaizduojant kiekvieną reikalingą smulkmeną. Aktorių vaidyba tobula, užgniaužianti kvapą. Ypač tai pabrėžtina kalbant apie jauniausių aktorių pasirodymą. Filme skamba Ennio Morricone muzika iš 1970-ųjų metų siaubo filmų klasikos “Paukštis su krištolinėm plunksnom“ (The Bird with the Crystal Plumage) ir, žinoma, nuostabioji Kim Carnes – Bette Davis Eyes!

2. “Karlosas Šakalas“ (Carlos the Jackal)

Tai daugiau nei filmas! Tai kino nuotykis. Vienintelis ir nepakartojamas! Aukščiausio lygio ‘politinio ir gangsterių’ stilių mišinys. Karlosas iškėlė kartelę ateities TV mini-serialams. Įrodė, kad net 5 valandų ir 33 minučių kūrinys gali išlaikyti sukaustęs dėmėsį ir praeiti nepastebimai lyg dviejų valandų filmas. Filmas man priminė Steveno Spielbergo trilerį “Miunchenas“ (Munich), tačiau pralenkė jį savo laisve ir erdve. Ir aišku, atskirų pagyrų verta Edgar Ramirez vaidyba, įvertinta ir Auksiniu gaubliu.

3. “Vaikams viskas gerai“ (The Kids Are All Right)

Turbūt pats jaukausias iš visų festivalyje matytų filmų. Labai gražus, jausmingas ir tikras. Auksinis aktorių ansamblis su dviem Holivudo veteranėm priešaky, suteikia filmui profesionalumo pojūtį, kurio labai trūko kitai garsiai amerikiečių juostai “Vienišas vyras“ (A Single Man). “Vaikams viskas gerai“ yra filmas, kurį ateity dar norėsiu pažiūrėti ne kartą ir ne du. Tiesiog tada, kai išalksiu gero kokybiško ir labai žiūroviško kino.

4. “Žvėrių karalystė“ (Animal Kingdom)

Labiausiai sukrėtęs ir sudominęs festivalio filmas. Neveltui jį žiūrėjau du kartus. Buvo įdomu pamatyti viską naujomis akimis. Visas filmas- lyg enciklopedija. Tai Dantės “Pragaro“, dostojevskiškų nuotaikų ir šiuolaikinio pasaulio kombinacija. Australų drama sužavi išskirtinai stipriais aktorių pasirodymais, 100% emocijomis ir nuolatine įtampa. Filmą įvertino ir Kino akademija, skyrusi oskaro nominaciją Jacki Weaver už “sopraniškos“ motinos vaidmenį.

5. “Savų darbas“ (Inside Job)

Apie pasaulio ekonomikos krizę esame girdėję visi. Tačiau aš pats apie visus ekonomikos stabilumo niuansus nusimanau ganėtinai ne daug. Žinoma, žinojau apie Lehman Brothers, Goldman Sachs ar AIG reikalus, tačiau ši, nė akimirkos atsipalaiduoti neleidžianti dokumentika prikausto prie ekranų ir tesia šiuolaikinių “dokumentinių trilerių“ tradiciją. Pernai Kino pavasaryje karaliavo taip pat Oskaro laureatė “Įlanka“ (The Cove), o šiemet ją pakeitė nauja juosta apie žudikus. Apie tuos, kurie savo ginklus ir dantis suleido ne į delfinų mėsą, o į viso pasaulio žmonių pinigines. Būtina pažiūrėti visiems, neabejingiems tam, kas vyko, vyksta ir beveik neabejotina, vyks toliau.

Deja, neišvengiau ir nemalonių nusivylimų arba filmų, nepateisinusių išankstinių lūkesčių:

Bottom 5:

1. “Tualetas“ (Toilet)   2/10

Be komentarų.. Patiko tik tie atsidusimai išėjus iš tualeto..

2. “Triukšmo garsai“ (Sound of Noise)   4/10 

Cituoju Pravda: “Idėja ir muzika – geriau negu gerai, siužeto linija – blogiau negu komisaras Reksas (tik jis neprarasdavo klausos).“

Tiesiai į dešimtuką. O kas nori pamatyti, ką ši grupelė muzikantų sugeba geriausiai, tegu youtube pasižiūri jų short’ą “Music for One Apartment and Six Drummers“. Va ten tai super!

3. “Patvirtinta kopija“ (Certified Copy)   4/10

Pilnos salės festivalio metu ir aš, stovintis ir nepasiryžtantis brautis pro akredituotųjų minią. Sulaukiau papildomo seanso ir ką gavau? Tik keistą, pretenzingą ir, sakyčiau, labai apsimestinai nerūpestingą filmą. Per Šeršėliafam žiūrėjau “Trys spalvos: mėlyna“ (Three Colours: Blue) su Juliette Binoche. Geriau jau ją atsiminsiu iš Kieslowskio šedevro, o ne iš garsiojo Kiarostami absurdo.

4. “Vienišas vyras“ (A Single Man)   6/10

Labai, LABAI prisvilęs Tomo Fordo debiutas. Žinau, kad tai romano ekranizacija, tačiau ką daryti, kai nuostabia vaizduote ir išskirtiniu stiliaus pojučiu apdovanotas žmogus sėda į režisieriaus kėdę ir griebiasi tragiško scenarijaus. Katastrofa jau nuo 20 minutės. Maždaug tiek laiko dar tikėjau, kad netrukus filmas atsivers. Tačiau jis ir liko uždaras, toks, kaip ir Colino Firtho žvilgsnis. Negali pykti ant aktorių, jie atliko savo darbą. Gal tik užkliuvo, mano nuomone, talentu visai nespinduliuojantis Nicholas Houltas. Ir labai trūko nuostabiosios Julianne Moore. Čia jos vaidmuo labai jau epizodinis. O gal ji būtų padėjusi filmui daugiau?

Galbant apie stilių, tai filmas net per daug gražus. Tai mane labiausiai supykdė. Jaučiasi dizainerio savimeilė. Viskas tiesiog perspausta, dirbtina. Net masuotėje kiekvienas žmogus ištobulintas iki kiekvieno milimetro. To per daug. To nereikėjo. Nors, aišku, fantastiškai gražu akims. Nors imk ir rodyk kaip reportažą per Fashion TV.

Tai buvo filmas, iš kurio tikėjausi daugiausiai. Maniau, kad po peržiūros galėsiu drąsiai sakyti, kad tai mano favoritas. Taip, dabar jis mano Nusivylimų favoritas. O juk Tom Ford – vienas iš mėgstamiausių mano dizainerių. Vien tik ko verti jo kostiumai Bondo filme “Paguodos kvantas“ (Quantum of Solace)!

5. “Moteris, kuri dainuoja“ (Incendies)   5/10

Čia turbūt būsių apmėtytas akmenimis ir sutryptas purve, tačiau pasakysiu, kai tai labai nuvylęs filmas. Jis apeliuoja į staigias emocijas, pirminį įspūdį ir žmonėms, nepratusiems daugiau pamąstyti ir pagalvoti apie matytą reginį, filmas palieka tik gerus vertinimus. Filmas ir žiūroviškas, ir ne. Festivalio lankytojai įrodė, kad filmas jiems patiko. Tai gerai. Smagu, kad tarp žiūroviškiausių juostų atsirado vietos naujos šalies- Kanados produkcijai. Tačiau galiu stoti mūru, kad šis filmas pervertintas. Viskas jame vyksta šabloniškai, dirbtinai, jaučiamas kūrėjų pasimetimas. Lyg stovėtum su kūrybine grupe ir matytum, kaip jie klijuoja sceną po scenos, vedami visiškos desperacijos ir pasimetimo. O net jeigu taip ir nebuvo, tada filmas visai neįtikina. Net ir pernai ne pačių geriausių vertinimų tarptautiniuose festivaliuose susilaukęs filmas “Likęs laikas“ (The Time that Remains) yra tiek menine, tiek kūrybine prasme pranašesnis. Filme “Moteris, kuri dainuoja“ man strigo daug kas. Nenuoseklus režisieriaus darbas, vidutiniška aktorių vaidyba ir “suglamžytas“ siužetas. Duodu 5, nes būtent toks, mano nuomone, filmas ir yra. Vidutinis.

O dar buvo 4 filmai, kurie atsidūrė kažkur tarp tų dviejų pusių. Nors apie juos visus turiu labiau teigiamą nuomonę:

1. “Kamera Nr. 211″ (Cell 211)   8/10

Taip ir likau nematęs visų prisimenamo filmo “Pranašas“ (A Prophet), tačiau manau, kad pati “Kamera“ gali būti pavyzdys kitiems šio žanro filmams, kaip reikia “pagauti“ žiūrovą ir išlaikyti jį visą filmą įsikibusį į kėdės kraštą. Bent jau su manimi tai pavyko.

2. “Mano perestroika“ (My Perestroika)   8/10

Gal aš ir negyvenau tada, gal aš ir nematau visame tame perdėto kičo, bet galiu pasakyti, kad po seanso nuotaika buvo gera, pasijuokta buvo daugiau nei iš bet kurios komedijos, o žmonių istorijos tikrai smagios ir vertos dėmėsio. Nesvarbu apie ką, tačiau tokio stiliaus filmų labai trūksta. Pliusas jau vien už formatą.

3. Baladė liūdnajam trimitui (The Last Circus)   7/10

Viskas prasidėjo labai įspūdingai. Filmo atidarymo scena žadėjo nepaprastą reginį, pilną politinių metaforų ir alegorijų, prisodrintų aštria, bet sveika ironija. Tačiau kažkur buvo pargriūta. Kažkur scenaristui buvo sugedus spausdinimo mašinėlė ir, kol taisė, jis nulėkė į barą įkalti poros stikliukų tekilos. Nes grįžęs, jis užsuko tikrą degantį pragarą. Ir vis dar negaliu apsispręsti: ar man tai labai patiko ar visgi kažkiek nuvylė. Jeigu kalbėti tik apie vaizdus ir grimasas, tai fantazijos filmo kūrėjams galėtų pavydėti net pats Terry Gilliamas. Tačiau ar tokia filmo pabaiga ir ilgas kopimas kulminacijos link buvo vykęs pasirinkimas? Abejoju. O galėjo būti nenuginčijamas šedevras.

4. “Don Žuanas“ (Juan)   6/10

Filmas-opera. O gal opera-filmas? Tai ir yra klausimas, į kurį kiekvienas žiūrovas turėjo rasti asmeninį atsakymą. Man tai visgi opera, o tik po to filmas. Gal ir dėl to, kad visi aktoriai savo partijas įdainavo gyvai, vaidinimo metu. Tai tikro meistro darbas. Neveltui dar palyginus jaunas, debiutuojantis režisierius, jau spėjo sukurti dešimtis operos pastatymų savo vadovaujamoje Kopenhagos Operoje, o jau matuojasi naują kostiumą Londone, kur nuo rudens sezono imsis garsiosios Kovent Gardeno Operos meno vadovo posto. Kaspero Holteno filmas turi visko: komedijos, spalvingų personažų, įmantrių dialogų ir gražios muzikos. Dar gražesni yra visi filmo personažai. Jų grožis ir vidinis, ir išorinis, jų geismas tiek veržiasi lauk, tiek ir kunkuliuoja viduje. Tačiau vėl, atrodo puikų tempą ir nuotaiką laikiusiame filme, buvo sugrįžta prie operos ir daniškojo Hamleto tragizmo. Pabaiga užsitesia, nors filmo trukmė ir neilga. Žiūrovai vis mažiau reguoja į įvykius scenoje, o tikroje operoje tai būtų žiauri rykštė jos meno vadovui. Kaip debiutas – stipru, kaip galutinis variantas – pusėtina.

Toliau braukiu dienas kalendoriuje ir skaičiuoju  valandas iki 17-ojo festivalio. 17 – pirminis skaičius. Jį pasitiksiu vis dar mintyse prasukdamas gražiausias scenas iš nepakartojamos “Pirminių skaičių vienatvės“.

Oskarų apdovanojimai 2011

Vakar kino gerbėjai visame pasaulyje užgniaužę kvapą nekantriai laukė šių metų Oskarų apdovanojimų pradžios. Vėsią sekmadienio popietę prie Kodak teatro prasidėjo dūzgiantis raudonasis kilimas. Pražygiavę pro žurnalistų ir gerbėjų minias, svečiai atsidūrė istorinėje salėje, kur prasidėjo 83-ioji Oskarų apdovanojimų ceremonija. Šiemet renginio organizatoriai nutarė atsisukti į jaunąją Holivudo kartą ir vakaro vedėjais pasirinko dabar į populiarumo viršūnę kopiantį Jamesą Franco ir jo kolegę – Anne Hathaway, kurios filmai šiuo metu neša didžiausia pelną platintojams. Jaunimas turbūt ir žavus savo nepatyrimu ir gyvybingumu, tačiau buvo momentų, kuriuose vedėjai rimtai strigo ir tik geras humoro jausmas padėjo užglaistyti tai, ką renginio režisierius tikriausiai išgyveno su dideliu nerimu.

Vakarą atidarė garbusis Tomas Hanksas ir apdovanojimas už meninį apipavidalinimą (Art Direction).  Pirmąją statulėlę nugvelbė Timo Burtono idėjomis nuspalvinta pasaka “Alisa stebuklų šalyje“ (Alice in Wonderland). Galima manyti, kad didžiausią konkurenciją jai sudarė “Haris Poteris ir Mirties relikvijos“ (Harry Potter and the Deathly Hallows).

Vėliau sekęs apdovanojimas už geriausią kinematografiją šiemet subūrė labai stiprų ir talentingą operatorių penketuką. Visų priekyje žengė Rogeris Deakinsas. Devintą kartą nominuotas britas vakar vėl liko be apdovanojimo. Labai norėtųsi tikėti, kad jau greitai jis gaus ir “jubiliejinę“ nominaciją bei pagaliau bus pastebėtas ir įvertintas akademijos apdovanojimu. Jam stiprią konkurenciją sudarė subtiliu ir pulsuojančiu stiliumi “Juodają gulbę“ (Black Swan) nufilmavęs Matthew Libatique. O nugalėtojo laurai atiteko Wally Pfisteriui, kurio darbas privertė visus aikčioti stebint Christopherio Nolano mokslinės fantastikos šedevrą “Pradžia“ (Inception).

Tęsiant techninių apdovanojimų temą, labai nustebino filmų montažo kategorijoje triumfavęs “Socialinis tinklalapis“ (The Social Network). Mano favoritas šioje kategorijoje “Nevaldoma grėsmė“ (Unstoppable) net nebuvo nominuotas. Garso efektų ir garso montažo apdovanojimus be konkurencijos susirinko “Pradžia“. Tokio garso tobulumo iki šiol kine tiesiog nebuvo. Tai stiprus žingsnis į priekį ir reikia tikėtis, kad ateityje toks darbas prie filmo garso taps įprasta produkcijos dalimi.  “Pradžia“ taip pat buvo įvertinta už geriausius vaizdo efektus.

Muzikinėje apdovanojimų dalyje žiūrovai salėje ir visame pasaulyje išvydo labai gražiai pristatytas visas keturias originalias dainas. Statulėlę į viršų kėlė jau etatinis Oskarų dalyvis, dvidešimt kartų nominuotas Randy Newmanas. Animaciniam filmui “Žaislų istorija 3“ (Toy Story 3) sukurta daina “We Belong Together“ pavergė daugelio širdis ir nepaliko abejonių dėl nugalėtojo. Tai buvo jau antras R.Newmano laimėtas Oskaras. 2002 antrais jis buvo įvertintas už dainą filmui “Monstrų biuras“ (Monsters Inc.)

Ir štai priėjom prie didžiausio vakaro nusivylimo. Oskaras už geriausią muziką atsidūrė Trento Reznoro ir Atticus Rosso rankose. Jų darbas prie filmo “Socialinis tinklalapis“ tikrai vertas pagyrų, tačiau, mano nuomone, šiemet sau lygių neturėjo Hansas Zimmeris ir jo “griausmingoji odė“ filmui “Pradžia“. Būtent Zimmerio muzika ir buvo tas kertinis akmuo iškėlęs filmo emocinę kartelę į tokias aukštumas. Gerų žodžių nusipelnė ir Alexanderis Desplatas, nuspalvinęs “Karaliaus kalbą“ (The King’s Speech) žaismingomis ir gyvomis melodijomis.

Kostiumu kategorijoje triumfavo favorite laikyta Colleen Atwood. Jos darbas su “Alisos stebuklų šalyje“ kostiumais buvo tas faktorius, kuris gelbėjo ir taip nelabai vykusį filmą. C.Atwood tai jau trečias Oskaras. Anksčiau ant apdovanojimų pakylos ji lipo už įspūdingus apdarus filmuose “Čikaga“ (Chicago) ir “Geišos išpažintis“ (Memoirs of a Geisha). Už geriausią grimą (Makeup) savąjį Oskarą gavo mistinis siaubo filmas “Vilkolakis“ (The Wolfman).

Geriausios dokumentikos kategorijoje laimėjo pasaulinės finansų krizės užkulisius ir intrigas nagrinėjantis “Inside Job“, įveikęs visų apkalbėtą ir išdiskutuotą juostą apie paslaptingąjį gatvės menininką Banksy “Išėjimas per suvenyrų krautuvę“ (Exit Through the Gift Shop).

Atkakli kova virė užsienio filmų kategorijoje. “Moteris, kuri dainuoja“ (Incendies) iš Kanados,  “Už įstatymo ribų“ (Outside the Law) iš Alžyro ir “Iltinis dantis“ (Dogtooth) iš Graikijos nors ir gerai įvertinti ne viename tarptautiniame festivalyje, turbūt buvo susitaikę, kad pagrindinės varžybos vyks tarp danų filmo “Geresniame pasaulyje“ (In a Better World) ir meksikiečių dramos “Biutiful“. Šiose varžybose dvigubą pergalė pasiekė žinomos danų režisierės Susanne Bier juosta apie geresnio pasaulio paieškas ir kovą už asmenybės laisvę. Tačiau visą būrį garsiausių šalies aktorių subūręs filmas  neturėtų užgožti stiprios ir emocingos Alejandro González Iñárritu istorijos apie visomis išgalėmis į gyvenimą besikabinantį dviejų vaikų tėvą, kurį užburiančiai suvaidino Oskaro laureatas Javieras Bardemas.

Animacinių filmų kategorijoje puikavosi tik trys filmai. Čia turbūt intrigos didelės ir nebuvo. Pixar animacijos šedevras, su trenksmu trilogiją užbaigusi “Žaislų istorija 3“ laimėjo pirmąjį Oskarą šerifui ir kosmoso kariūnui. Daugiau nei milijardą dolerių susižėrusi juosta iš viso gavo net 5 nominacijas, iš kurių laimėjo dvejose kategorijose.

Aktorių kategorijos šiemet buvo pilnos puikių ir įsimintinų pasirodymų. Vyrų kategorijoje už antraplanį vaidmenį favoritas buvo aiškus. Christianas Bale’as laimėjo už neprilygstamą ir daug jėgų bei fizinių kančių pareikalavusį nusigyvenusio boksininko vaidmenį filme “Kovotojas“ (The Fighter). Jam pagrindinę konkurenciją sudarė arogantišką, tačiau nuoširdų logopedą įkūnijęs Geoffrey Rush (“Karaliaus kalba“). Tarp moterų buvo daugiau lygybės ir neaiškumų. Trečia kartą savo vardą prie nominacijų išvydusi Amy Adams dar kartą įrodė, kad yra viena talentingiausių savo kartos aktorių ir ateityje dar ne kartą visus žavės giliais ir prasmingais charakteriais. “Karaliaus kalboje“ mylinčios ir atsidavusios žmonos vaidmenį atlikusi Helena Bonham Carter kai kurių ekspertų nuomone pagaliau pribrendo aukščiausiems apdovanojimams. Tačiau labiausiai pradžiugino nominacija jaunajai aktorei Hailee Steinfeld. Keturiolikmetė be priekaištų išlaikė brolių Coenų vaidybos egzaminą ir nustelbė net ir tokius kino grandus kaip Jeffą Bridgesą ar Mattą Damoną. Puikia laikysena ir ne pagal amžių brandžia vaidyba apdovanota mergina apie apdovanojimus galės galvoti ateityje, o kolkas gali mėgautis pelnytais komplimentais ir atidžiai rinktis naujus projektus. O apdovanojimą gavo Melissa Leo , kuri daugiau nei prieš mėnesį džiaugėsi ir Auksiniu gaubliu. Prieš du metus gavusi nominaciją už vaidmenį filme “Užšalusi upė“ (Frozen River), šiemet aktorė buvo įvertinta už įspųdingai pateiktą despotiškos motinos portretą.

Pagrindinių vaidmenų kategorijoje nugalėtojus nuspėti nebuvo sunku. Per visą šiųmetinį apdovanojimų sezoną favoritais buvo ir liko tie patys: Colinas Firthas ir Natalie Portman. Antrus metus iš eilės tarp nominantų atsidūręs britas šiemet visus nustebino giliu ir jausmingu vaidmeniu, kuris jam pačiam buvo dideliu iššūkiu ne tik prieš save, bet ir prieš visą tautą. Juk filme “Karaliaus kalba“ jis tapo pačiu Karaliumi Jurgiu VI. Mikčiojančiam hercogui išgyvenant dėl savo negalios miršta tėvas, o brolis skandalingai atsisako sosto ir išvyksta su mylimąja amerikiete. Užgriuvusi atsakomybė ir prasidedantis karas tik dar labiau įpareigoja tinkamai pasirodyti prieš savo žmones. Karalius, peržengdamas per asmeninius įsitikinimus ir normas, atsiduoda į logopedo globą ir patiki jam svarbią užduotį – suteikti kalbą karaliui.

10 mėnesių atkaklių treniruočių ir visiškas atsidavimas baletui bei naujam vaidmeniui. Visa tai atsipirko su kaupu. Darreno Aronofskio juosta “Juodoji gulbė“ Natalie Portman padovanojo ne tik Oskarą, bet ir vyrą bei kūdikį, kuris vis labiau ryškėja net ir po plačiomis aktorės suknelėmis. Jeruzalėje gimusi Portman visą laiką buvo vadinama protingiausia Holivudo aktore, kuri atmeta “visą krūvą“ įvairiausių pasiūlymų filmuotis. Būdama trylikos ji visą pasaulį sužavėjo užburiančiu jaunos merginos vaidmeniu Luco Bessono trileryje “Leonas“ (Leon). Jau tada ji prilygo garsiajam Jean Reno. Praėjus 16 metų ji visus pribloškė dar vienu desperatišku vaidmeniu. Tame pačiame Niujorke vykstantis filmas rodo nepagražintą baleto kasdienybę, protu nesuvokiamą konkurenciją ir nuo jos apsėstą šokėją Niną.

Adaptuoto scenarijaus kategorijoje nugalėtojas taip pat buvo aiškus jau gana seniai. Aaronas Sorkinas įrodė, kad tai labiau jo, o ne Davido Fincherio filmas. Garsus scenaristas į didžiuosius ekranus perkėlė Beno Mezricho knygą apie jaunąjį milijardierių Marką Zuckerbergą. Pasaulinį ažiotažą sukėlęs filmas manęs nesužavėjo ir manau, kad tik stiprių konkurentų stoka leido Sorkinui “nugvelbti“ Oskaro statulėlę. Joelis ir Ethanas Coenai šiemet pristatė savąją Charleso Portiso novelės interpretaciją. Nors daugelis iškart ėmė lyginti naująjį pastatymą su 1969-ais metais pasirodžiusia juosta, patys Coenai gynėsi, kad jie daugiau atsižvelgė į novelę ir kūrė filmą pagal save. Manau, kad jeigu nebūtų “Socialinio tinklalapio“ ir viso jį supančio susižavėjimo, apdovanojimo jau penktą kartą būtų ėjęs atsiimti “dvigalvis slibinas“.

Originalaus scenarijaus apdovanojimas nustebino ne ką mažiau. Apdovanojimą kiek netikėtai atsiėmė “Karaliaus kalbos“ scenaristas Davidas Seidleris.  73-ejų metų britas iki šiol daug kam net nebuvo žinomas. Vienintelis garsesnis jo darbas – Franciso Fordo Coppolos filme “Takerio svajonė“ (Tucker: The Man and His Dream). Kartais susidaro įspūdis, kad akademija visiškai nenori pripažinti Ch.Nolano darbo stiliaus. Kolkas jis gali pasigirti, kad dirbo tik prie labai sėkmingų projektų, tačiau įvertinimas iš akademijos visada pasuka kažkur kitur ir genialujį britą aplenkia. Tokių šedevrų kaip “Memento“ ar “Tamsos riteris“ (The Dark Knight) kūrėjas tobulėja sulig kiekvienu projektu, bet ir tai neįtikino Oskarų žiuri ir Nolanas šiemet buvo paliktas be nominacijos už režisieriaus darbą.

Režisierių kova buvo turbūt mažiausiai nuspėjama. Vieni favoritu laikė “Socialinio tinklalapio“ dirigentą Davidą Fincherį, kai kitiems daugiausiai susižavėjimo kėlė Darreno Aronofskio darbas prie psichoerotinės dramos “Juodoji gulbė“. Dar kiti buvo įsitikinę, kad minimalistinį ir dažnai primityvų stilių naudojantis Davidas O. Russellas yra vertas garbingo įvertinimo. Kaip visada, savo gerbėjų ratą suburė Coenai ir jų vesternas “Tikrasis išbandymas“ (True Grit). Pastumkime šiuos režisierius į šalį ir užleiskime vietą nugalėtojui – Tomui Hooperiui. Šiam režisieriui dar tik 38 metai, o jo filmografijoje jau galima išvysti ne tik vieną geriausių 2009-ų metų Didžiosios Britanijos filmą „Prakeiktieji United“ (The Damned United), bet ir tokius sėkmingus ir populiarius TV mini-serialus kaip “Džonas Adamsas“ (John Adams) ir “Elžbieta I“ (Elizabeth I).

Ir atėjo metas išsiaiškinti, kuris gi filmas šiais metais 5700 Akademijos žiuri narių nuomone yra vertas metų filmo titulo. Konkurencija tarp filmų dar labiau išaugo kai apdovanojimų rengėjai nutarė praplėsti nominantų sąrašą iki 10. Tad į geriausiųjų tarpą pateko ir nepriklausomo amerikietiško kino atstovai “Vinterio kaulai“ (Winter’s Bone) ir Lisos Chodolenko juosta “Vaikams viskas gerai“ (The Kids Are All Right), jau laimėjusi Auksinį gaublį už geriausią komediją. 2008 metais su “Lušnynų milijonieriumi“ (Slumdog Millionaire) viską šlavęs Danny Boyle’as, šiemet liko tuščiomis, nors “127 valandos“ (127 Hours) buvo vertinamas kaip filmas, kuris gali nustebinti. Antrus metus iš eilės tarp geriausiųjų atsidūrė animacija. Tai turbūt sąlygojo ir tai, kad “Žaislų istorija“ – pelningiausias 2010-ųjų filmas. Broliams Coenams dažniausiai iš karto rezervuojama vieta. Ir jie dar niekada nenuvylė. “Tikrasis išbandymas“ nepasimetė tarp daugybės šių metų “galiūnų“. Marko Wahlbergo prodiusuota istorija apie “Kovotoją“ patraukė “Imtynininko“ (The Wrestler) gerbėjus, tačiau filme per daug tiek siužeto skylių, tiek režisūrinių klišių, kurios ir pakišo koją filmui, paremtam tikra istorija apie airių kilmės boksininką Micky Wardą. Tik po debiuto vasarą, “Pradžia“ daugeliui iškart pasirodė vienintelis rimtas pretendentas į geriausio filmo apdovanojimą. Meistriškai suregztas scenarijus, įdomus ir nuotaikingas aktorių kolektyvas, įspūdingas garsas ir specialieji efektai iškėlė šį filmą publikos akyse. Jeigu būtų remiamasi visuomenės nuomone, “Pradžia“ būtų tiesiog sutriuškinęs savo konkurentus. Tačiau prasidėjus rudens premjeroms, visas ažiotažas nurimo ir visi taikiniai persikėlė link “Juodosios Gulbės“, garsių bei įtakingų prodiuserių globojamo “Socialinio tiklalapio“ ir kuklios ir tuo pačiu išdidžios “Karaliaus kalbos“. Ekspertai ir visos įtakingiausios kritikų asociacijos sakė “Socialinis tinklalapis“, o štai Akademija skėlė – geriausias metų filmas “Karaliaus kalba“! Holivudas nusilenkė iškiliai Britanijos istorijai ir jų kinui. Gražu. Ypač dėl magiško aktorių trio.

Nusileidus Oskarų apdovanojimų užsklandai prasidėjo naujas kino sezonas. Naujos varžytuvės dėl kelio į kino olimpą. 2011-ieji žada netūnoti ankstesnių metų šešėlyje ir tikisi nušviesti kino ekranus dar negirdėtomis istorijomis.

Machete

They Just F*cked With the Wrong Mexican

Roberto Rodriguez į didįjį kiną atėjo tyliai, bet buvo sutiktas gausiomis pagyromis ir plojimais. Po netikėtos sėkmės ir pripažinimo, kuris režisierių aplankė po Sundance festivalyje rodytos debiutinės juostos “El mariachi“, tolimesnė teksasiečio karjera kilo daug greičiau, nei jis kada nors galėjo tikėtis. “Pasibalnojęs“ didesnį biudžetą, El mariachi vaidmeniui suradęs komerciškai žavingesnį Antonio Banderasą, Rodriguez sugrįžo su “Desperado“ bei žvaigždžių prikimštu “Kartą Meksikoje“ (Once Upon a Time in Mexico).

Dabar “mexploitation“ žanrą pasiruošęs atgaivinti “Mačetė“ (Machete). Originalus kurėjų kastingas mums dovanoja visa būrį nuostabių aktorių. “Šnipų vaikučiuose“ (Spy Kids) užgimęs personažas Mačetė pagaliau užsitarnavo pagrindinę rolę, į kurią vėl sėdęs Danny Trejo parodo ne tik per ilgą karjerą sukauptas žinias, tačiau ir prisimena savo karčią praeitį, kurioje ne kartą pats buvo atsidūręs už įstatymo ribų bei ragavęs kalėjimo duonos.

Filme į mus taip pat kreipiasi senatorius Johnas McLaughlinas (Robert De Niro), ekraną puošia imigracijos tarnybos agentė Sartana Rivera (Jessica Alba). O kur dar  žavingoji Luz (Michele Rodriguez), chariztamiškasis niekšas Michael Booth (Jeff Fahey) ar seksualioji jo dukra April (Lindsay Lohan). Ir žinoma, R.Rodriguez niekada neapseis be kokios nors, filmą paryškinančios detalės. Šįkart tai trys veteranai, metę savo pensininkų šlepetes ir su trenksmu atgiję naujuose amplua. Tai Cheecho Marino ir Dono Johnsono tandemas, visiems gerai pažįstamas iš serialo “Nešas Bridžas“ (Nash Bridges) bei “nenugalimasis“ Stevenas Seagalas. Visa tai paverčia “Mačetę“ tikru “B movie“.

Tai filmas apie žmogų, patekusį už įstatymo bei visuomenės normų. “Mačetė“ gali būti palaikyta Mariachi trilogijos tęsiniu, tačiau čia pagrindinis veikėjas vietoj brazdenimo gitara, vikriai išsitraukia aštriausius bei ilgiausius peilius ir nerodo nė lašelio gailestingumo. Stiprus socialinis, politinis kontekstas, režisieriui gerai pažįstamos, pietines JAV valstijas kamuojančios emigracijos problemos ir kultūriniai skauduliai.  Rodriguezas idėją apie pilnametražį Mačetės filmą brandino nuo pat karjeros pradžios. Laikas šiai juostai pasirinktas puikiai, stilius išlaikytas aukštumoje, efektas pasiektas. Dabar labiausiai įkvepia žinojimas, kad “ex-federale“ sugrįš dar dukart – tęsiniuose “Machete Kills“ ir Machete Kills Again“. Bus kraujo!

9/10

The Social Network

Rizikuosiu būti nepopuliariu ir  nesuprastu, tačiau drąsiai pasakysiu, kad “Socialinis tinklalapis“ (The Social Network) – didžiausias šių metų nusivylimas. Gal ir nuskambės banaliai, tačiau savo reakciją pamačius filmą prilyginčiau žmogaus, laukusio Ferrari, o gavusio padėvėtą “golfą“.  Laukiau kažko naujo, novatoriško ir visaip kaip nepriekaištingo. Į šį filmą dėjau daugiau vilčių nei į tokius metų favoritus kaip “Pradžia“ (Inception) ar “Juodoji gulbė“ (Black Swan). Nesulaukiau nieko ir likau prie suskilusios geldos. Stebint kino ekrane plaukiančius titrus, buvo nuoširdžiai gaila, kad tokie talentingi žmonės nesugebėjo iki galo įvertinti šios galimybės ir pateikti bent kiek originalesnių idėjų.

Verta pradėti nuo režisūros. O juk jai vadovavo tikras genijus! Vienas geriausių savo kartos atstovų Davidas Fincheris, jau spėjęs įeiti į kino istoriją kaip reiklus ir kūrybingas režisierius. Jo filmografijoje aukso raidėmis įrašyti tokie šedevrai kaip niūrusis kriminalas “Septyni“ (Se7en), maištingasis “Kovos klubas“ (Fight Club) ir jausminga bei “Keista Bendžamino Batono istorija“ (The Curious Case of Benjamin Button). Tačiau Davido Fincherio kūrybą galutinai įvertinau patekęs į “Zodiako“ (Zodiac) pasaulį. Tai buvo išskirtinė kino puota, beveik 3 valandos įstabaus detektyvo. Taip pat derėtų nepamiršti tamsaus ir prieštaringo trilerio “Žaidimas“ (The Game), kuriame į keistas pinkles patenka šiuo metu į kovą su vėžiu stojęs garsusis Michaelas Douglasas. Taigi, kodėl tokią patirtį sukaupęs ir visas kino “pamokas“ išmokęs režisierius paslydo ant lengvos ir, atrodytų, nepriekaištingai sudėliotos bei išnarstytos biografijos. Žiūrint filmą labiausiai pasigedau jausmo, kad kitoje kameros pusėje stovi Davidas Fincheris, žmogus, kurio pastangomis “Kovos klube“ sužibėjo Brado Pitto herojus Tyleris Durdenas. Pastarąjį Empire išrinko geriausiu visų laikų filmų veikėju.

Ar tai vien tik Fincherio nesėkmė? Pagrindinių aktorių vaidyba labai jau vidutiniška, tačiau jau dabar aišku, kad daugumai, ypač Jungtinėse Valstijose, pagrindinių vaidmenų atlikėjų Jesse Eisenbergo, Andrew Garfieldo, Justino Timberlake pasirodymas patiks. Jau turbūt tapo madinga kiekvienais metais užsikabinti ant vieno, iš pirmo žvilgsnio, mažesnio filmo ir kelti jį į viršūnę, taip parodant, kad visiems suteikiamos lygios galimybės ir šansai laimėti. Taip pat ieškoma naujų žvaigždžių, nes senasis Holivudo “fabrikas“ jau nebėra toks pelningas ir geidžiamas koks buvo prieš 10 metų. Kaip bebūtų, “Socialinis tinklalapis“ tikrai nėra mažas bei vienišas šiųmetinėje filmų kompanijoje. Filmo krikštatėviais galėtume laikyti tokius įtakingus Holivudo prodiuserius kaip Scottas Rudinas (“Šioje šalyje nėra vietos senukams“, “Valandos“) ir Kevinas Spacey (“Anapus jūros“, “21“)

Pamatęs Aarono Sorkino pavardę, įrašytą tarp filmo kūrėjų, pagalvojau, kad ir jis prodiuseris. Ir neklydau. Tačiau šalia to, mano didžiausiai nuostabai, būtent A.Sorkinas adaptavo Beno Mezricho knygą apie jaunąjį milijardierių Marką Zuckerbergą. Šiemet jau ketvirtą kartą Auksiniam Gaubliui nominuotas scenaristas turi daugiau šansų laimėti nei bet kada anksčiau. Turbūt nėra abejonių, kad sausio pabaigoje jis, kaip beje ir filmas, išgirs savo vardą skelbiant Oskarų nominacijas, o vasario 27-ąją galbūt net lips ant scenos Kodak teatre atsiimti Akademijos apdovanojimo.

Bet ar tai tas pats Aaronas Sorkinas, kuris pasauliui davė tokius filmus kaip provokuojanti karinė drama “Geri vyrukai“ (A Few Good Men), jausminga ir šmaikšti komedija “Amerikos prezidentas“ (The American President) ar kandusis “Čarlio Vilsono karas“ (Charlie Wilson’s War)? Nederėtų pamiršti ir nepaprastai sėkmingo Tv serialo “Baltieji rūmai: Valdžios troškulys“ (The West Wing). Mano nuomone, “Socialinis tinklalapis“ nė iš tolo neprilygsta ankstesniems Sorkino pasiekimams, o nuobodi siužeto linija atrodo lyg suklijuota iš padrikų biografijos puslapių. Tai visiškai palaidoja bet kokį įdomumą žiūrėti ir taip vidutinį rezultatą.  O gaila, nes, mano akimis, būtent kruopštus scenarijus galėjo išgelbėti filmą. Tai bene pirmas kartas per pastaruosius metus, kai aš nesutinku su daugelio kritikų metų pasirinkimu. Savo žodį jau tarė didžioji dalis filmų ekspertų ir “Socialiniam tinklalapiui“ nutiesė raudonąjį kilimą apdovanojimų maratono link.

Atėjo gili žiema, pats metas, kaip ir kasmet, paskirti tris geriausias valandas detektyvų karaliui “Zodiakui“. Aš vis tiek tikiu Davidu Fincheriu!

P.S. Reikėjo kurti dokumentinį filmą.

6/10

Alice in Wonderland

“Alisa Stebuklų šalyje“ (Alice in Wonderland) geriausiai iliustruoja dabartinę situaciją kine. Užtenka skambių pranešimų apie tai, kad filmą režisuos Timas Burtonas, vaidins Johnny Deppas ir štai jau paklotas raudonas kilimas, kartu nutiesiantis kelią tarp pelningiausių metų filmų. Daugiau nei milijardą dolerių uždirbusi juosta neabejotinai pradžiugino Walt Disney Pictures, tačiau ar filmas taip pat patenkino ir kino gerbėjus?

Kadangi esu didelis Timo Burtono kūrybos gerbėjas, atidžiai sekiau visas naujienas susijusias su naujausia Lewiso Carollo pasakos interpretacija. Gal kaltas tas nekantrus laukimas arba kartelę šio, nepabijosiu pasakyti, kino burtininko darbams esu iškėlęs pernelyg aukštai. Tačiau nuo pat pirmųjų kadrų manęs neapleido mintis, kad net ir pačiam režisieriui šis darbas nėra toks malonus ir daug žadantis, kiek jis galėjo tikėjosi. Drįsčiau teigti, kad didžiąja dalimi tai ne jo kaltė. Tiesiog visam filmui koją pakišo siaubingas scenarijus. O tai labai netikėta! Juk jį parašė pripažinta Walt Disney Pictures scenaristė Linda Woolverton, kuri šiai studijai ir visam pasauliui sukūrė tokių animacijos perlų kaip “Liūtas karalius“ (The Lion King) bei “Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) siužetus.

Deja visiems pasitaiko nesėkmių. Fantasmagoriško kūrinių negelbėjo ir T.Burtonui įprasta spalvų bei keistenybių fiesta.  Nors visi veikėjai buvo įvilkti į nuostabaus grožio apdarus, o kūrėjo vaizduotei nebuvo jokių ribų – rezultatas labai nuvyliantis. Pagrindiniui vaidmeniui pasirinkta australė Mia Wasikowska niekaip nesugebėjo įsijausti į nerūpestingą ir smalsią heroję. Ji tik vaikščiojo iš vieno gražaus kadro į kitą nedrąsiai tardama savo eilutes. Ir nors aukščiausio kalibro antraplaniai aktoriai taip neklydo, tačiau tokia kompanija kaip Helena Bonham Carter, Anne Hathaway ar balsus savo herojams paskolinę Alanas Rickmanas ir Michaelas Sheenas buvo verti ryškesnių rolių ir stipresnio filmo.

Dabar belieka leisti žiemos vakarus prisimenant tokius, klasika tapusius Timo Burtono filmus kaip “Edvardas Žirkliarankis“ (Edward Scissorhands) ar “Vabalų sultys“ (Beetle Juice).  Taip pat reikia tikėtis, kad naujas bendras Tim Burtono ir Johnny Deppo filmas apie vampyrus bus sėkmingas sugrįžimas į šlovės olimpą.

6/10

 

Amaya

Dar vienas Mario Martinsono bandymas, dar vienas prisvilęs blynas. Pasitelkęs lietuvių numylėtinį Andrių Mamontovą ir pripažintą japonų aktorę Kaori Momoi, latvių kilmės režisierius tikėjosi, kad asmeninis pagrindinių veikėjų žavesys bei meistriškumas nuties kelią filmo sėkmei.

Deja nepadėjo nei A.Mamontovo parašyta lyriška daina, nei poetiškai nufilmuotas kosmopolitiškasis Honkongas. Absoliučiai jokio scenarijaus nebuvimas, chaotiškas montažas ir daugybė, atrodo, nereikalingų kadrų. Šios ir panašios mintys užplūdo vos tik prasidėjus filmui. Nors į seansą keliavau su nemažais lūkesčiais ir tikėjimu, kad pagaliau M.Martinsonas pasitaisė po ne itin sėkmingo ir profesionalaus bandymo su filmu “Nereikalingi žmonės“.

Mamontovas dar kartą įrodo, kad yra geresnis kompozitorius, o gal ir dainininkas, negu aktorius. Žiurint filmą yra momentų, kada atrodo, jog jis nesugeba atsikratyti minčių, kad priešais ar už nugaros stovi kamera. Tai jam aiškiai trukdo susitelkti į vaidmenį. Vaidybos pamokų buvo galima pasisemti iš Kaori Momoi. Tarptautinių festivalių laureatė, vaidinusi ir garsiojoje dramoje “Geišos išpažintis“ (Memoirs of a Geisha), šįkart pati pasisiūlė vaidinti Mario Martinsono ateities projekte po to, kai išvydo “Nereikalingi žmonės. Karjeros puslapiuose įrašiusi vaidmenis tokių kino grandų kaip Akiros Kurosawos bei Takashi Miike filmuose, dabar aktorė gali ramiai leisti dienas eksperimentuodama.

Galbūt M.Martinsono planams dėl būsimo filmo kažkiek pakenkė ir tuometinis  Kar-Wai Wongo pripažinimas ir pagyrimai už ankstesnį filmą. Gal pagautas įkvėpimas ir pasiūlė kreivai pamėgdžioti šį Honkongo kino genijų. Bandymas stipriai nepavykęs ir belieka palinkėti, kad trečias kartas nemeluotų.

5/10

No Country for Old Men

Senolių pasakos

Prabėgo karščio negailėjusi vasara ir vėl iš už kampo atsliūkino ruduo. Kaip jau tapo įprasta,  kartu jis atneša ir naują gero kino sezoną. Apart tokių išimčių kaip Christopherio Nolano “Pradžia“ (Inception), niekam nepaslaptis, kad kino studijos vasarą laiko ne pačiu tinkamiausiu metu pristatyti geriausius ir naujausius kūrinius. Todėl už lango atvėsus orams ir įkyriai barbenant lietui, mes vėl keliaujame į kino teatrus ar leidžiame vakarus namie kartu su geriausiais filmais.

Ilgai galvoje sukosi mintys ir idėjos – kokį filmą pasirinkti po pertraukos. Galiausiai priėjau prie išvados, kad reikia pradėti tuo, kuo pabaigiau ir kas, neslėpsiu, vis dar kelia didžiausią susižavėjimą – Coenų kūryba. Ethano ir Joelio minčių ir neišsenkančių idėjų klodai turbūt slypi “kažkur anapus“ nes niekas iki šiol nesugebėjo “perkąsti“ jų genialumo bei įminti mįslę iš kur šie “Holivudo siamo dvyniai“ semia įkvėpimą bei subtilų sąmojį.

“Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men) prasideda monologu, kai tuo metu kamera ramiai žvelgia į vakarų Teksaso tolius, nudažytus blyškiomis spalvomis ir siekiančius, atrodo, patį pasaulio kraštą. Ganėtinai greitai filmas mus supažindina su trimis pagrindiniais veikėjais: samdomu žudiku Antonu Chigurhu (Javier Bardem), Vietnamo karo veteranu Llewelynu Mossu (Josh Brolin) ir vietinio miestelio šerifu Edu Tomu Bellu (Tommy Lee Jones).

Vieną ramią 1980-ųjų dieną, medžiodamas “ugningose“ Teksaso prerijose, Llewelynas netikėtai aptinka kraupaus susišaudymo padarinius. Narkotikų prikrauti, kulkų suvarpyti automobiliai, daugybė negyvėlių, besivoliojančių ant dulkėtos, krauju nusidažiusios žemės. Net šunys – ir tie nušauti. Čia mes išgirstame senąją vesternų frazę “The Last Man Standing“, reiškiančią paskutinį gyvą susišaudymo dalyvį.  Llewelynas jį randa pavėsyje parimusį į medį, tačiau gyvybės ženklai jam jau svetimi. Šalia guli lagaminas pilnas pinigų. Tokio radinio palikti nevalia, tad Llewelynas grįžta namo su 2 milijonais dolerių, kurie, kaip paaiškės vėliau, taps jo pandoros skrynia, visų nelaimių pradžia. Netikėtai praturtėjęs, jis užsitraukia nusikaltėlių, norinčių atgauti pinigus, nemalonę. Šie, savo ruoštu, pasamdo  žiaurų ir bejausmį žudiką Antoną Chigurhą, šluojantį visus su savo įmantriu ginklu. Čia ir prasideda įtemptas katės ir pelės žaidimas, kuriame nestinga emocijų, kraujo, aukų ir desperacijos.

Coenai meistriškai kuria trilerio atmosferą, o įtraukiantys ir netipiški siužeto posūkiai neleidžia nei akimirkai suabejoti filmo išskirtinumu bei kokybe. Pagal kultinio ir šiuo metu vienu iš geriausių Amerikos rašytojų laikomo Cormaco McCarthy novelę pastatytas filmas yra pirmoji brolių Coenų adaptacija. Iki šiol jie galėjo pasigirti vien tik originaliais scenarijais. Tačiau dabar jau niekas neabejoja, kad bandymas pritaikyti pripažinimo sulaukusį kūrinį buvo nepaprastai sėkmingas. Kalbant apie šio filmo pasisekimą, nepamirštami apdovanojimai, kuriuos jis susižėrė per visus metus, garbingai keliaudamas iš vienos ceremonijos į kitą bei klausydamas iškilmingiausių liaupsių ir susižavėjimo šūksnių. “Šioje šalyje nėra vietos senukams“ buvo nominuotas 8 Oskarų statulėlėms, iš kurių atsiėmė 4, tarp jų ir už geriausią metų filmą. Nuošaly neliko ir BAFTA, Auksines kaukes įteikusi trijose kategorijose, bei Auksiniai gaubliai “nepagailėję“ dviejų prestižinių apdovanojimų. Filmas, kaip jau Coenams tapo įprasta, dalyvavo Kanų konkursinėje programoje ir buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei.

Kurdami “Šioje šalyje nėra vietos senukams“ Coenai ne tik kad nesibaimino pasiskolinti idėjų bei įkvėpimo iš klasikinių Holivudo filmų, tačiau tai darė itin taikliai. Kaip visada, režisieriai nepamiršo Alfredo Hitchcocko ir jo kurybos. Išskirtinę duoklę šiam kino grandui Coenai atidavė dar kurdami 2001-ųjų juostą “Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasn’t There). Neo-noir stiliaus pasakojimas vyko būtent Hitchcocko pamėgtoje Santa Monikoje, taip pat panaudojant jo autografu virtusius rakursus bei estetiką. Naujajame filme Coenai ypač aiškiai deda nuorodą į legendinę 1960-ųjų Hitchcocko siaubo misteriją “Psichopatas“ (Psycho). Ten taip pat galima išvysti filmo heroję atvykstančią į nuošalų motelį, kuriame dedasi protu nesuvokiami dalykai. Tik čia nėra Normano Bateso, motelio savininko ir žiauriaus paranojiko. Čia išsigandęs Llewelynas Mossas slepiasi nuo artėjančio blogio – Antono Chigurho, sekančio bėglį paskui lagamine įtaisyta siustuvą. Neišvengė šis filmas palyginimų su ankstesniu Coenų šedevru “Fargo“, kuriame ne tik nagrinėjamos panašios temos, tačiau ir esama panašių scenų. Taip pat režisieriai atidavė deramą pagarbą senųjų vesternų kūrėjams, jų mėgstamai peizažų poezijai bei vyriškam orumui. Patys broliai, kalbėdami viename iš interviu, pareiškė, kad išskirtinė duoklė buvo skirta Samo Peckinpaho kūrybai ir jam būdingiems bruožams. O kad žiūrovas patikėtų šios istorijos gyvybingumu, Coenai vėl pasitelkia seną bendražygį, kinematografą Rogerį Deakinsą, kuris pasiraitojęs rankovęs drąsiai neria į neribotas Teksaso platumas, pateikia mums įniršusio A.Chigurho veidą stambiu planu ir siūlo į viską pažvelgti šiek tiek senamadiško kino akimis. Nemažiau verti paminėjimo ir kiti aktoriai: Llewelyno Mosso žmona Carla Jean (Kelly Macdonald), gansterių patikėtinis Carsonas Wellsas (Woody Harrelson) ir buvęs policininkas (Barry Corbin).

Dabar būtų sunku prisiminti kitą filmą, sulaukusį ne tik daugybės įvairių vertinimų ir nuomonių, bet sukėlusį nesibaigiančias ir gilias diskusijas bei samprotavimus apie tai, kas norėta pasakyti, kokie motyvai ir įsitikinimai lydėjo juostos herojus. C.McCarthy novelės ekranizacija pabaigoje privertė ne vieną žiūrovą linksėti galva bei purkštauti dėl staiga nutrūkusios pasakojimo linijos, neaiškios pabaigos ar per daug giliai paslėptų metaforų. Tačiau aš siūlau į viską žvelgti šiek tiek paprasčiau, iš mūsų žemiškosios prizmės, nesistengti pakilti aukščiau, o kaip tik leistis žemyn, į tamsias ir kartais net nuodėmingas žmogaus mintis. Filmas tikrai nesiūlo lengvos “penktadieninės pramogos“. Čia bus nesvetimos tokios temos kaip likimas, žmogaus egzistencija ar sielos bei sąžinės sąjunga. Tai temos, neišsemiamai aptariamos Coenų kūryboje, o ypatingai “Fargo“, kurio pabaigoje Frances McDormand atskaito jaudinantį moralą sulaikytam žmogžudžiui apie nusikaltimo beprasmybę, apie tai, kad vienas nelemtas poelgis tikrai nepadės kardinaliai pakeisti gyvenimo, neužtikrins ramios senatvės ir negarantuos vidinės ramybės. O juk tas pragaištingas žiaurumas kainuoja žmogiškąsias aukas, kurių jau nesugrąžinsi. Vidiniai prieštaravimai galbūt svetimi nė kruopelytės užuojautos neturinčiam Antonui Chigurhui, tačiau senasis apygardos šerifas nuolat apie tai galvoja, mintimis grįžta į savo jaunystę ir bando ten semtis stiprybės, kad atlaikytų ne tik metų naštą, bet ir vis įžūlėjančius nusikaltimus bei jų pasekmes. Jis mato, kad šioje žemėje nebėra vietos seno sukirpimo žmogui – doram visuomenės nariui, besiremiančiam tvirtais idealais. Prisimena dienas kai pats buvo jaunas, pradedantysis šerifas, užėmęs tas pačias pareigas kaip ir jo tėvas bei senelis. Dabar žvelgia į susvetimėjusį pasaulį ir nemato deramos pagarbos, pusiausvyros, stebi keturmyliais žingsniais besikeičiantį jaunimą ir purto galvą netikėdamas jog senoji gvardija prarado savo “šalį“. Jiems liko tik prisiminimai, lyg neryškus vesterno filmas, vaizduojantis jaunus vyrus, jojančius per bekraštes prerijas, bet atsimušančius į naują, anksčiau ten nestovėjusią sieną. Coenų dažnai prisimenamas Vietnamo karas prieš dabartines negandas atrodo tik kaip maža dėmė šiuolaikinio pasaulio ydų katile. Jis vis pilnėja ir panašėja į pragarą, vietą, kurioje greitai nebebus miela gyventi.

“Spėk. Aš negaliu už tave spėt. Būtų nesąžininga.“

Šie Javiero Bardemo herojaus žodžiai geriausiai atspindi laisvę, kurią suteikia filmas. Laisvę savaip interpretuoti, vertinti, pamilti arba nekęsti. Aš be jokios dvejonės renkuosi nuolankią ištikimybę “senukams“. Galbūt Coenai ir nepastatė naujos šalies, tačiau nors ir “kaldami seną vinį, jie pasirinko naują plaktuką“ ir tikrai atvėrė dar neatrastą kino erdvę. Tokią, kurioje galima klaidžioti amžinai ir niekada nepritrūks įspūdžių ar keisčiausių pakeleivių.

10/10! Call it!