Tai filmai, palikę didžiausią įspūdį 2009 metais.
10. “Imtynininkas” (The Wrestler)
Darren Aronofsky pristato dar vieną sukrečiančią istoriją, kuri nepalieka abejingų ir atgaivina Mickey Rourke karjerą. Jis vaidina senstantį profesionalų imtynininką Rendį Robinsoną, kurio sveikata siunčia signalus, įspėjančius dėl vis dar tęsiamų kovų. Tikrąją šlovę dabar jam primena tik jaunesniųjų pagarba ir užsilikę trofėjai. Žiauri realybė Rendžiui pateikia ne vieną išbandymą, kuriuos įveikti jam padeda ir dukra (Evan Rachel Wood) bei nauja draugė (Marisa Tomei).
Filmas sugeba įtraukti savo realistiškumu ir nepagražinta realybe, tokia, kokią išgyvena ne vienas buvęs populiarus žmogus, nusileidus ryškiai ir spindinčiai žvaigždei. Beto ši juosta buvo viena žiūroviškiausių praėjusių metų Kino Pavasario festivalyje, pritraukusi pilnas sales žiūrovų, nekantraujančių išvysti “baro musę” kovos ringe.
9. “Sudie, Solo” (Goodbye, Solo)
Vieną lemtingą vakarą senegalietis taksistas Solo paveža pagyvenusį vyriškį. Jis paprašo vairuotojo lygiai po dviejų savaičių nuvežti į už miesto esantį kalnų parką. Solo (Souleymane Sy Savane) suvokia, kokie liūdni yra Viljamo (Red West) ketinimai. Taksistas mėgina susidraugauti su dosniuoju klientu, kurį kiekvieną vakarą vežioja prie to paties kino teatro.
Irano kilmės amerikiečiui Raminui Bahrani dar tik 33-eji metai, tačiau jis jau spėjo apkeliauti daugybę festivalių ir susižerti skambius prizus už “Krautuvėlė” (Chop Shop) ir “Kioskas Niujorke” (Man Push Cart). Naujausioje savo juostoje jis pasakoja minimalistinę ir nepaprastai jaudinančią istoriją, kuri užburia savo tikrumu bei jaukia šiluma. Puiki ir nuoširdi aktorių vaidyba pakelia šį nepriklausomos studijos filmą į aukščiausią profesionalumo lygį. Tarptautiniame Fenecijos kino festivalyje filmas buvo apdovanotas prestižiniu FIPRESCI prizu.
8. “Negarbingi šunsnukiai” (Inglourious Basterds)
Apie šį filmą turbūt daug sakyti nereikia. Griausmingas ir sprogstantis Quentino Tarantino sugrįžimas į populiariausiųjų top’us bei apdovanojimų nominacijas. Tikrai jautėsi iki galo išdirbtas scenarijus, sumanus aktorių pasirinkimas bei nepriekaištingas režisieriaus darbas. Daug kas kalba apie Cameroną, Bigelow, tačiau pagalvokim apie Tarantino, iškeliantį į viršų Oskarų statulėlę.
Slaptai misijai pasiryžę žydų kilmės amerikiečių kareiviai po mažą žingsnelį infiltruojasi į priešo gretas, o po to stilingai ir brutaliai išžudo Trečiojo Reicho karininkus. Tuo tarpu nuo neišvengiamos egzekucijos pasprukusi ir kino teatrą Paryžiuje atidariusi žavi mergina (Mélanie Laurent) planuoja asmeninę keršto akciją už sušaudytą šeimyną.
Taip pat vaidina: Brad Pitt, Christoph Waltz, Diane Kruger, Eli Roth ir kt.
7. “Micmacs” (Micmacs à tire-larigot)
Filmas pasakoje apie vyruką vardu Bazilis (Dany Boon), kuriam per maksimaliai absurdišką situaciją atsitiktinė kulka pataiko tiesiai į kaktą. Laimei Bazilis išgyvena ir nutaria išsiaiškinti kas slypi už susišaudymo gatvėje. Tolimesni nuotykiai jį nubloškia į didžiausių kvaišų sambūrį, kur įvairiausių niekniekių apsėsti žmonės kuria stebuklus ir padeda jam įminti didžiąją mįslę. Filme pasirodo visas kolektyvas Prancūzijoje garsių aktorių, kurių priekyje žigiuoja André Dussollier.
Visus užbūrusios “Amelijos iš Montmarto” (Le fabuleux destin d’Amélie Poulain) autorius, prancūzų kino pasididžiavimas, Oskarui nominuotas režisierius Jean-Pierre Jeunet 2009-iais pristatė naują komediją, pakerėjusią ne tik žiūrovus Prancūzijoje, bet visame pasaulyje. Man buvo garbė dalyvauti šio filmo premjeroje tarptautiniame Londono kino festivalyje ir matyti salėje susirinkusius žmones juokiantis iki ašarų ir dalinantis nuostabiomis emocijomis, kurias sukelia ši išskirtinai juokinga juosta. Jeigu kada nors turėsit galimybę pamatyti šį filmą- nepraleiskit jos! Gera humoro dozė garantuota!
6. “Įsileisk mane” (Let the Right One In)
Švedai tai daro! Ir daro labai labai gerai! Režisierius Tomas Alfredsonas sukūrė priešnuodį paauglių dievinamam “Saulėlydžiui”. Ir kaip pasakė vienas IMDB komentatorius “Twilight vs. Let the right one in: immaturity vs classics”. Tikriausiai versti net nereikia. Suprantate patys. Tai puikūs žodžiai, skirti išskirtiniam filmui, kuris pribloškia savo tyrumu, švedišku blyškumu ir stulbinančia jaunųjų aktorių vaidyba.
Mergaitei atvykus į miestą ima dingti žmonės, pasipila nepaaiškinamos žmogžudystės. Vienas žmogus randamas pririštas prie medžio, kitas – suledėjęs ežere. Baisiomis istorijomis besidomintis Oskaras netrukus supranta, kad Eli yra vampyrė. Tarp keistų vaikų užsimezga subtili meilės istorija.
5. “Pandoros skrynia” (Pandora’s Box)
Pradėsiu nuo padėkos festivalių festivaliui Kino Pavasaris ir jo rengėjams, kad atvežė šį filmą ir leido išvysti nepamirštamą reginį, tvirtai užsitikrinusį mano simpatijas viso praėjusių metų festivalio metu. Jei dabar, artėjant šių metų Kino Pavasariui, žmonės manęs paklausia “koks filmas labiausiai įstrigo iš praeitų metų?”- nedvejodamas atsakau “Pandoros skrynia”. Kartais tu tiesiog žiūri filmą, o kartais tu jį išgyveni. Nenoriu girtis, tiesiog sakau, kad ne kiekvienam garsiam ir pripažintam filmui pavyksta taip emociškai paveikti bei įtraukti. Žiūrėdamas šią juostą, nejučiomis esi įtraukiamas į vienos šeimos gyvenimą, kuriame pilna samyšio, pykčio, gailesčio ir nesusikalbėjimo. Viso to epicentre atsiduria trijų vaikų motina, serganti alzhaimerio liga ir jau skaičiuojanti paskutines dienas šioje žemėje. Suaugę vaikai skubiai atveža mamą iš kaimo į miestą, kad ši būtų šalia ir gautų geresnę priežiūrą. Tačiau senolei, kuri ir taip sunkiai orientuojasi aplinkoj ir nuolat ką nors pamiršta, visiškai nemiela gyventi tarp susvetimėjusių ir egoistiškų miestiečių. Laimei, močiutė pirmą kartą susipažįsta su savo paaugliu anūku bei užmezga šiltą ir nuoširdų ryšį. Galiausiai ji paprašo jaunuolio paslaugos- pargabenti ją namo, į širdžiai mielą aplinką, kad ten galėtų ramiai sutikti gyvenimo pabaigą ir prisiminti maloniausias prabėgusias akimirkas.
Režisierė Yesim Ustaoglu mums siūlo pažvelgti giliau- ne tik į šios konkrečios šeimos, bet į visos visuomenės situaciją. Dabartinė karta pamiršta savo šaknis, pagarbą bei nuolankią meilę gimdytojams, bėga per gyvenimą nepastebėdami paprasčiausių problemų artimiausiame šeimos rate. 2008-ųjų metų rudenį “Pandoros skrynia” triumfavo San Sebastijano festivalyje, kur pelnė pagrindinį “Auksinės kriauklės” apdovanojimą. Išskritinio paminėjimo nusipelnė 90-ies metų kino ir teatro veteranė, vis dar taip pat ryškiai ekrane spindinti Tsilla Chelton. 1918-ais metais Paryžiuje gimusi aktorė meistriškai kuria ligotos senolės portretą, nuspalvindama jį visomis įmanomomis spalvomis. Būtent aktorės patirtis ir žinios leidžia jai išpildyti sudėtingą ir tragišką vienišo žmogaus vaidmenį. Jos pastangos neliko nepastebėtos- tame pačiame San Sebastijano festivalyje Tsilla Chelton buvo pripažinta geriausia aktore.
4. “Nerimo dienos” (Revolutionary Road)
Pripažintas režisierius Sam Mendes imasi drąsaus ir įdomaus žingsnio- pirmą kartą po Titaniko šlovės kartu suburti anuomet ekrane žibėjusius Leonardo DiCaprio ir savo žmoną Kate Winslet. Tai buvo didelė rizika, kadangi ši ekrano pora daugiau nei dešimtmetį nešė su savim visiems pažįstamų personažų įvaizdį, kurį pasukti kita linkme atrodė beveik neįmanoma. Tačiau tik ne Samui Mendesui. Padovanojęs kino gurmanams tokius, nepabijosiu pasakyti, šedevrus kaip “Amerikos grožybės” (American Beauty), Kelias į pražūtį (Road to Perdition) ar “Desantininkai” (Jarhead), šįkart režisierius pristato Richardo Yateso bestselerio “Nerimo dienos”(1962) ekranizaciją. Samas Mendesas savo darbą atlieka nepriekaištingai. Puiki aplinka, įdomūs režisūriniai sprendimai ir kruopščiai kuriama 1950-ųjų atmosfera neleidžia nuobodžiauti viso filmo metu. Į šį filmą ėjau nusiteikęs gana skeptiškai ir manydamas, kad tai gali būti didelė šio kūrėjo nesėkmė. Klydau visu 100 procentų. Ir dėl to labai džiaugiuosi. Prie viso šio tobulo išpildymo daugiausiai prisidėjo jau antrą kartą su Samu Mendesu bendradarbiavęs garsusis operatorius statytojas, net aštuonias Oskarų nominacijas sukaupęs legendinis Rogeris Deakinsas. Būtent gera kinematografija yra nepajudinama visų Samo Mendeso filmų vizitinė kortelė. Abu pirmieji jo filmai laimėjo Oskaro statulėlę šioje garbingoje kategorijoje. Tada apdovanojimus atsiėmė dar vienas kino magas Conradas L. Hallas (1926-2003). Deja, pastarojo nebėra tarp mūsų, tačiau jo pareigas perėmė nemažiau pripažintas talentas, iš kurio lauksime tolesnio sėkmingo bendradarbiavimo su režisieriumi. Artimiausias bendras darbas nusimato prie labai intriguojančio projekto- naujojo filmo apie agentą Džeimsą Bondą pavadinimu Bond 23.
3. “9-asis rajonas” (District 9)
Čia sakau “Wow”! To dar tikrai nebuvau matęs. O juk dėl ko mes einame į kiną? Kad išvystume kažką nepaprasta, dar nematyta, tai, kas mus priblokštų, nustebintų ir betarpiškai perkeltų į patį veiksmo įkarštį. “9-ajam rajonui” tai pavyksta su kaupu. Filma kūrė vis dar karjeros laiptais kopiantis režisierius Neillas Blomkampas ir Holivude pripažintas Peteris Jacksonas, kuris šįkart persėdo į prodiuserio kėdę ir garantavo filmui gerą reklamą ir dėmesį visame pasaulyje. “9-asis rajonas” sugeba perteikti savo pagrindinę idėją apie socialinę atskirtį ir rasizmo padėtį visuomenėje bei papasakoti istoriją apie paprastą tarnautoją (Sharlto Copley) , kovojantį ne tik prieš neklusnius ateivius, bet ir prieš bejėgę sistemą. Visa tai pasakojama tokiu įtikinamu būdu, kad vietomis, žiūrint filmą, pagalvoji, ar ten, išėjus iš salės, tavęs irgi laukia panašūs padarai, lakstantys savo “gete” ir keliantys anarchiją prieš jiems vadovaujančius žmones?
Su palyginti tikrai mažu biudžetu (30mln. dolerių) kaip fantastiniam specialiųjų efektų filmui, “9-asis rajonas” visais atžvilgiais yra pajėgus konkuruoti su didžiausiomis praėjusių metų juostomis. Šis, paradokumentiniu stiliumi sukurtas filmas vien per debiutinį savaitgalį JAV kino teatruose uždirbo 37 milijonus dolerių, o bendros filmo pajamos pasauliniu mastu jau siekia daugiau nei 200 mln. dolerių! Dabar belieka tikėtis, kad ateis diena, kai sulauksim tęsinio, pasakojančio apie paklydėlių iš kosmoso erdvių gyvenimą 10-ajame rajone.
2. “Il Divo“
Filmas supažindina su Italijos politikos legenda – 7 kartus šalies premjero soste buvusiu Giulio Andreotti. Šis personažas toks platus, kad tikriausiai medžiagos ir idėjų nepritrūktų sukurti ir ne vienos dalies dramą apie neeilinę figūrą Italijos politiniame gyvenime. Tačiau garsusis režisierius Paolo Sorrentino pabando pažvelgti į Giulio Andreotti asmenybę kitu kampu. Jis “dieviškąjį Džiulio” pateikia kaip šaltą, į jokius rėmus “netelpantį” politiką, kuris visą savo karjerą buvo kaltinamas ryšiais su mafija, šešėlinio pasaulio atstovais ir kardinolais iš Vatikano. Jam taip pat ne kartą prikišo neatskleistus susidorojimus su neįtikusiais žurnalistais, verslininkais ar kitais politikais. Per visas kadencijas, praleistas šalies vadovo poste, G.Andreotti išlaikė savo įtaką bei manieringumą, taip sukeldamas didžią aplinkinių pagarbą bei nuolankumą.
Filmas sukurtas pagal visas geriausias šiuolaikinio modernaus kino tradicijas, prie viso to pridedant subtilų praeities kūrėjų prieskonį. Neveltui žinomas kino apžvalgininkas Guido Bonsaveras šį filmą pavadino “Kai Felinis sutinka Tarantino”. Juosta tampa dar aštresnė ir patrauklesnė žiūrovui dėka idealiai atrinktų garso takelių, kurie, pasak vienos kino ekspertės, filmą priskiria prie MTV kartos, kuri drąsiai kūria ilgas scenas, nebijodama jas paversti dar vienu vaizdo klipu. “Il Divo” puiki politinė satyra, nevengianti be užuolankų kalbėti apie tai, kas ilgai buvo vieša paslaptis. Pagrindino herojaus vaidmuo žinomam italų aktoriui Toni Servillo atnešė ne vieną garbingą apdovanojimą, tarp jų ir geriausio Europos metų aktoriaus titulą. Noriu dar kartą padėkoti Kino Pavasariui už galimybę išvysti tokį meno kūrinį, be kurio šie kino metai būtų buvę skurdesni.
1. “Gran Torino”
Clintas Eastwoodas pats režisuoja ir atlieka pagrindinį vaidmenį. Jis dar kartą sukuria vieno žmogaus šou. Šįkart jam nereikia jokių skambių pavardžių, didelių reklamų ar su juosta susijusių skandalų. “Gran Torino” dvelkia ramybe. Net tos kelios įtampos kupinos scenos yra daugiau veiksmo plėtojimas nei tikro trilerio kūrimas. Šis filmas – tai lėta žmogaus kelionė į ateitį. Diena po dienos Valtas Kovalskis vis stebi, kaip pasikeitė laikai, tačiau jo, kaip karo veterano, sąmonė iki galo to nesuvokia. Jis šaltai ir pagiežingai tam priešinasi, bandydamas aplink save sukurti tykią ir užtarnautą poilsį primenančią aplinką.
Vienintelė ir didžiausia to problema- kaiminystėje gyvenantys emigrantai iš Pietryčių Azijos. Filme kultinis aktorius bei režisierius gvildena opias visuomenės problemas, apie kurias kalbančių atsiranda vis daugiau, tačiau retas kuris jas užkabina taip autentiškai kaip tai padarė C.Eastwoodas. “Gran Torino” vaizduoja socialinę nelygybę, rasizmą, diskriminaciją amžiaus ir lyties atžvilgiu. Nepamirštami čia ir vesterno elementai. Eastwoodas ramiai praveria savąjį paltą, tačiau išsitraukia tik ranką, imituojančią šaunamąjį ginklą. Numylėtojo automobilio motyvas atskleidžia turbūt vienintelę ramaus, pagyvenusio vyriškio aistrą. Ford Gran Torino V.Kovalskiui yra brangiausias “senų gerų laikų” prisiminimas. Kaip paminklas to, kas buvo ir niekada nebegrįš. Vieną dieną azijiečių gauja sudrumsčia nusistovėjusią vyriškio kasdienybę. Jis to taip paprastai nepaliks.
“Gran Torino” buvo netikėtai sėkmingas filmas finansine prasme, atnešęs rekordinį pelną (326mln. dolerių) Clintui Eastwoodui, tačiau nelaimėjęs nė vieno iš svarbiausių Amerikos kino apdovanojimų. Vienintelė Auksinio gaublio nominacija buvo skirta C.Eastwoodui už geriausią dainą, parašytą specialiai filmui. Nepaisant to, “Gran Torino” dar kartą iškelia vieną didingiausių šių laikų asmenybių į patį Olimpą ir stipriai įspaudžia jau ir taip ryškų “Purvinojo Hario” pėdsaką kino istorijoje.
Filmai, kurie nors ir nepateko į TOP 10, tačiau verti paminėjimo: “Valsas su Baširu” (Waltz With Bashir), “Ponyo ant uolos prie jūros” (Ponyo on the Cliff by the Sea), “Gomora” (Gomorra), “Fantastiškasis misteris Foksas” (Fantastic Mr. Fox), “Visuomenės priešai” (Public Enemies), “Kad ir kas benutiktų” (Whatever Works), “Žakas Merinas: mirties instinktas” (Mesrine: L’instinct de mort), ”Laumės vaikas” (Changeling), ”Keista Bendžamino Batono istorija” (The Curious Case of Benjamin Button) ir “Žgutas” (Zift).
Tai tiek to TOP’o šįkart. Lauksiu pastebėjimų ir komentarų.
