The Social Network

Rizikuosiu būti nepopuliariu ir  nesuprastu, tačiau drąsiai pasakysiu, kad “Socialinis tinklalapis” (The Social Network) – didžiausias šių metų nusivylimas. Gal ir nuskambės banaliai, tačiau savo reakciją pamačius filmą prilyginčiau žmogaus, laukusio Ferrari, o gavusio padėvėtą “golfą”.  Laukiau kažko naujo, novatoriško ir visaip kaip nepriekaištingo. Į šį filmą dėjau daugiau vilčių nei į tokius metų favoritus kaip “Pradžia” (Inception) ar “Juodoji gulbė” (Black Swan). Nesulaukiau nieko ir likau prie suskilusios geldos. Stebint kino ekrane plaukiančius titrus, buvo nuoširdžiai gaila, kad tokie talentingi žmonės nesugebėjo iki galo įvertinti šios galimybės ir pateikti bent kiek originalesnių idėjų.

Verta pradėti nuo režisūros. O juk jai vadovavo tikras genijus! Vienas geriausių savo kartos atstovų Davidas Fincheris, jau spėjęs įeiti į kino istoriją kaip reiklus ir kūrybingas režisierius. Jo filmografijoje aukso raidėmis įrašyti tokie šedevrai kaip niūrusis kriminalas “Septyni” (Se7en), maištingasis “Kovos klubas” (Fight Club) ir jausminga bei “Keista Bendžamino Batono istorija” (The Curious Case of Benjamin Button). Tačiau Davido Fincherio kūrybą galutinai įvertinau patekęs į “Zodiako” (Zodiac) pasaulį. Tai buvo išskirtinė kino puota, beveik 3 valandos įstabaus detektyvo. Taip pat derėtų nepamiršti tamsaus ir prieštaringo trilerio “Žaidimas” (The Game), kuriame į keistas pinkles patenka šiuo metu į kovą su vėžiu stojęs garsusis Michaelas Douglasas. Taigi, kodėl tokią patirtį sukaupęs ir visas kino “pamokas” išmokęs režisierius paslydo ant lengvos ir, atrodytų, nepriekaištingai sudėliotos bei išnarstytos biografijos. Žiūrint filmą labiausiai pasigedau jausmo, kad kitoje kameros pusėje stovi Davidas Fincheris, žmogus, kurio pastangomis “Kovos klube” sužibėjo Brado Pitto herojus Tyleris Durdenas. Pastarąjį Empire išrinko geriausiu visų laikų filmų veikėju.

Ar tai vien tik Fincherio nesėkmė? Pagrindinių aktorių vaidyba labai jau vidutiniška, tačiau jau dabar aišku, kad daugumai, ypač Jungtinėse Valstijose, pagrindinių vaidmenų atlikėjų Jesse Eisenbergo, Andrew Garfieldo, Justino Timberlake pasirodymas patiks. Jau turbūt tapo madinga kiekvienais metais užsikabinti ant vieno, iš pirmo žvilgsnio, mažesnio filmo ir kelti jį į viršūnę, taip parodant, kad visiems suteikiamos lygios galimybės ir šansai laimėti. Taip pat ieškoma naujų žvaigždžių, nes senasis Holivudo “fabrikas” jau nebėra toks pelningas ir geidžiamas koks buvo prieš 10 metų. Kaip bebūtų, “Socialinis tinklalapis” tikrai nėra mažas bei vienišas šiųmetinėje filmų kompanijoje. Filmo krikštatėviais galėtume laikyti tokius įtakingus Holivudo prodiuserius kaip Scottas Rudinas (“Šioje šalyje nėra vietos senukams”, “Valandos”) ir Kevinas Spacey (“Anapus jūros”, “21″)

Pamatęs Aarono Sorkino pavardę, įrašytą tarp filmo kūrėjų, pagalvojau, kad ir jis prodiuseris. Ir neklydau. Tačiau šalia to, mano didžiausiai nuostabai, būtent A.Sorkinas adaptavo Beno Mezricho knygą apie jaunąjį milijardierių Marką Zuckerbergą. Šiemet jau ketvirtą kartą Auksiniam Gaubliui nominuotas scenaristas turi daugiau šansų laimėti nei bet kada anksčiau. Turbūt nėra abejonių, kad sausio pabaigoje jis, kaip beje ir filmas, išgirs savo vardą skelbiant Oskarų nominacijas, o vasario 27-ąją galbūt net lips ant scenos Kodak teatre atsiimti Akademijos apdovanojimo.

Bet ar tai tas pats Aaronas Sorkinas, kuris pasauliui davė tokius filmus kaip provokuojanti karinė drama “Geri vyrukai” (A Few Good Men), jausminga ir šmaikšti komedija “Amerikos prezidentas” (The American President) ar kandusis “Čarlio Vilsono karas” (Charlie Wilson’s War)? Nederėtų pamiršti ir nepaprastai sėkmingo Tv serialo “Baltieji rūmai: Valdžios troškulys” (The West Wing). Mano nuomone, “Socialinis tinklalapis” nė iš tolo neprilygsta ankstesniems Sorkino pasiekimams, o nuobodi siužeto linija atrodo lyg suklijuota iš padrikų biografijos puslapių. Tai visiškai palaidoja bet kokį įdomumą žiūrėti ir taip vidutinį rezultatą.  O gaila, nes, mano akimis, būtent kruopštus scenarijus galėjo išgelbėti filmą. Tai bene pirmas kartas per pastaruosius metus, kai aš nesutinku su daugelio kritikų metų pasirinkimu. Savo žodį jau tarė didžioji dalis filmų ekspertų ir “Socialiniam tinklalapiui” nutiesė raudonąjį kilimą apdovanojimų maratono link.

Atėjo gili žiema, pats metas, kaip ir kasmet, paskirti tris geriausias valandas detektyvų karaliui “Zodiakui”. Aš vis tiek tikiu Davidu Fincheriu!

P.S. Reikėjo kurti dokumentinį filmą.

6/10

Alice in Wonderland

“Alisa Stebuklų šalyje” (Alice in Wonderland) geriausiai iliustruoja dabartinę situaciją kine. Užtenka skambių pranešimų apie tai, kad filmą režisuos Timas Burtonas, vaidins Johnny Deppas ir štai jau paklotas raudonas kilimas, kartu nutiesiantis kelią tarp pelningiausių metų filmų. Daugiau nei milijardą dolerių uždirbusi juosta neabejotinai pradžiugino Walt Disney Pictures, tačiau ar filmas taip pat patenkino ir kino gerbėjus?

Kadangi esu didelis Timo Burtono kūrybos gerbėjas, atidžiai sekiau visas naujienas susijusias su naujausia Lewiso Carollo pasakos interpretacija. Gal kaltas tas nekantrus laukimas arba kartelę šio, nepabijosiu pasakyti, kino burtininko darbams esu iškėlęs pernelyg aukštai. Tačiau nuo pat pirmųjų kadrų manęs neapleido mintis, kad net ir pačiam režisieriui šis darbas nėra toks malonus ir daug žadantis, kiek jis galėjo tikėjosi. Drįsčiau teigti, kad didžiąja dalimi tai ne jo kaltė. Tiesiog visam filmui koją pakišo siaubingas scenarijus. O tai labai netikėta! Juk jį parašė pripažinta Walt Disney Pictures scenaristė Linda Woolverton, kuri šiai studijai ir visam pasauliui sukūrė tokių animacijos perlų kaip “Liūtas karalius” (The Lion King) bei “Gražuolė ir pabaisa” (Beauty and the Beast) siužetus.

Deja visiems pasitaiko nesėkmių. Fantasmagoriško kūrinių negelbėjo ir T.Burtonui įprasta spalvų bei keistenybių fiesta.  Nors visi veikėjai buvo įvilkti į nuostabaus grožio apdarus, o kūrėjo vaizduotei nebuvo jokių ribų – rezultatas labai nuvyliantis. Pagrindiniui vaidmeniui pasirinkta australė Mia Wasikowska niekaip nesugebėjo įsijausti į nerūpestingą ir smalsią heroję. Ji tik vaikščiojo iš vieno gražaus kadro į kitą nedrąsiai tardama savo eilutes. Ir nors aukščiausio kalibro antraplaniai aktoriai taip neklydo, tačiau tokia kompanija kaip Helena Bonham Carter, Anne Hathaway ar balsus savo herojams paskolinę Alanas Rickmanas ir Michaelas Sheenas buvo verti ryškesnių rolių ir stipresnio filmo.

Dabar belieka leisti žiemos vakarus prisimenant tokius, klasika tapusius Timo Burtono filmus kaip “Edvardas Žirkliarankis” (Edward Scissorhands) ar “Vabalų sultys” (Beetle Juice).  Taip pat reikia tikėtis, kad naujas bendras Tim Burtono ir Johnny Deppo filmas apie vampyrus bus sėkmingas sugrįžimas į šlovės olimpą.

6/10

 

Amaya

Dar vienas Mario Martinsono bandymas, dar vienas prisvilęs blynas. Pasitelkęs lietuvių numylėtinį Andrių Mamontovą ir pripažintą japonų aktorę Kaori Momoi, latvių kilmės režisierius tikėjosi, kad asmeninis pagrindinių veikėjų žavesys bei meistriškumas nuties kelią filmo sėkmei.

Deja nepadėjo nei A.Mamontovo parašyta lyriška daina, nei poetiškai nufilmuotas kosmopolitiškasis Honkongas. Absoliučiai jokio scenarijaus nebuvimas, chaotiškas montažas ir daugybė, atrodo, nereikalingų kadrų. Šios ir panašios mintys užplūdo vos tik prasidėjus filmui. Nors į seansą keliavau su nemažais lūkesčiais ir tikėjimu, kad pagaliau M.Martinsonas pasitaisė po ne itin sėkmingo ir profesionalaus bandymo su filmu “Nereikalingi žmonės“.

Mamontovas dar kartą įrodo, kad yra geresnis kompozitorius, o gal ir dainininkas, negu aktorius. Žiurint filmą yra momentų, kada atrodo, jog jis nesugeba atsikratyti minčių, kad priešais ar už nugaros stovi kamera. Tai jam aiškiai trukdo susitelkti į vaidmenį. Vaidybos pamokų buvo galima pasisemti iš Kaori Momoi. Tarptautinių festivalių laureatė, vaidinusi ir garsiojoje dramoje “Geišos išpažintis” (Memoirs of a Geisha), šįkart pati pasisiūlė vaidinti Mario Martinsono ateities projekte po to, kai išvydo “Nereikalingi žmonės. Karjeros puslapiuose įrašiusi vaidmenis tokių kino grandų kaip Akiros Kurosawos bei Takashi Miike filmuose, dabar aktorė gali ramiai leisti dienas eksperimentuodama.

Galbūt M.Martinsono planams dėl būsimo filmo kažkiek pakenkė ir tuometinis  Kar-Wai Wongo pripažinimas ir pagyrimai už ankstesnį filmą. Gal pagautas įkvėpimas ir pasiūlė kreivai pamėgdžioti šį Honkongo kino genijų. Bandymas stipriai nepavykęs ir belieka palinkėti, kad trečias kartas nemeluotų.

5/10