Turbūt visi sutinka, jog graži muzika ir tinkamas jos parinkimas stipriai prisideda prie bendro įspūdžio apie filmą ir jo kokybę. Garsiausi kompozitoriai yra vertinami ne mažiau už operatorius statytojus ar montažo režisierius. Kiekvienais metais talentingiausi muzikos kūrėjai pateikia daugybę nuostabių klasikinių melodijų ir elektroninės muzikos. Neretai vieno ar kito režisieriaus filmai pritraukia dėmesį ne tik savo žvaigždėmis aktorių sąrašuose, tačiau ir žinomais kompozitoriais, kurių naujausių darbų nori pasiklausyti minios gerbėjų. Neveltui patys populiariausi filmai kartu su savimi “nešasi” ir nemažiau žinomus garso takelius. Nesu ypatingai gerai susipažinęs su pačiais pirmaisiais kino kompozitoriais ir jų darbais, tačiau pabandysiu apžvelgti tuos, kurių kūryba, mano nuomone, daro didžiausią įtaką šiuolaikinei muzikai kine.
Kalbant apie garsiausius kompozitorius, kūrusius muziką kino filmams, būtina paminėti visą Newmanų dinastiją. Jos viršūnėje – Alfredas Newmanas (1900-1970). Laimėjęs 9 Oskarus, jis yra daugiausiai kartų šį apdovanojimą gavęs kompozitorius. Bendroje rekordininkų lentelėje jis nusileidžia tik animacijos tėvui Waltui Disney’ui (22 Oskarai). Dirbdamas 20th Century-Fox studijoje A.Newmanas sukūrė garsiąją fanfarų muziką, kuri iki šių dienų pristato šios studijos darbus. Jo broliai taip pat buvo gerai vertinami. Emilis ir Lionelis Newmanai gal ir nepasiekė tokių aukštumų kaip Alfredas, tačiau liko nepamiršti tarp muzikos mylėtojų. Ypač L.Newmanas, kurio lentyną taip pat puošia Oskaro statulėlė, laimėta 11-uoju bandymu. Labai gerai žinomas ir populiarus kompozitorius bei dainų autorius, dviejų Oskarų laureatas A.Newmano sunėnas Randy Newmanas. Ypač gerai jį turėtų žinoti animacijos mėgėjai. Abu savo Oskarus jis gavo už dainas filmams “Monstrų biuras” (Monsters Inc.) ir “Žaislų istorija 3″ (Toy Story 3).
Taip pat jaunesniajai kartai gerai žinomi du A.Newmano sūnūs: Davidas ir turbūt vienas garsiausių šiuolaikinių kompozitorių – Thomas Newmanas (nuotraukoje). Jo pasiekimų lentoje galima rasti daugybę filmų, kurie pirmiausiai asocijuojasi su nuostabia ir niekada nepabostančia muzika. 10 kartų nominuotas, tačiau taip akademijos dar ir neįvertintas, T.Newmanas kasmet pristato vieną už kitą gražesnias melodijas. Vien 2011 metais jis dirbo prie keturių didelių Holivudo filmų, tarp jų ir tokie šių metų favoritai kaip “Tarnaitė” (The Help) ir “Geležinė ledi” (The Iron Lady). Tačiau labiausiai visiems įsiminė jo darbas prie tokių filmų kaip “Amerikos grožybės” (American Beauty) ir “Pabėgimas iš Šoušenko” (The Shawshank Redemption). Galbūt jo valanda išauš kartu su naujausiu filmu apie agentą Džeimsą Bondą - Skyfall.
Kitas didelio dėmesio vertas kompozitorius – Johnas Williamsas. Neabejotinai geriausias dabar gyvenantis kompozitorius. Labai teisingai apie Johną Williamsą parašė BBC žurnalistė M.Reavley: “Niekas kitas taip neprisidėjo prie moderniosios muzikos kine.” Net 47 Oskaro nominacijos bei 5 apdovanojimai. Toks yra kraitis, kurį per beveik 60 darbo metų sukaupė Williamsas. Jo atliekama muzika yra bene labiausiai atpažįstama visame pasaulyje. Juk kiekvienas atpažįstame jau pirmuosius akordus iš tokių filmų kaip “Žvaigždžių karai” (Star Wars) ar “Indiana Džounsas ir dingusios Sandoros skrynios ieškotojai” (Indiana Jones and the Raiders of the Lost Ark). Tai žmogus, sukūręs garsiąją “Hedvygos melodiją” filmui apie Harį Poterį. (Harry Potter and the Philosopher’s Stone). Ji tapo visos šios nuostabios istorijos himnu ir sugebėjo užburti minias žiūrovų savo magišku ir šiek tiek paslaptingu skambesiu. Ir nors po trečiojo filmo apie jaunąjį burtininką kompozitorius pasirinko kitus projektus, jo indėlis į šios frančizės sėkmę – neabejotinas.
Nemažai kino mylėtojų liko nustebę ir nesupratę kas atsitiko, kai 2006-ųjų metų Oskarų teikimo ceremonijoje ant scenos nebuvo pakviestas Johnas Williamsas. Tais metais gavęs net dvi nominacijas – už filmus “Geišos išpažintis” (Memoirs of Geisha) ir “Miunchenas” (Munich), būtent už darbą prie antrojo, buvo laikomas pagrindiniu kandidatu atsiimti jau šeštąją statulėlę. Kaip bebūtų keista, akademijos nariai geriausia išrinko “Kuproto kalno” (Brokeback Mountain) muziką. Šiemet vėl dviems nominacijoms pristatytas amerikietis turbūt jau negali suskaičiuoti apdovanojimų bei nelaiko to pagrindiniu stimulu ir toliau kurti užburiančią ir laiko nepaliestą muziką.
Neabejotinu Johno Williamso karjeros atributu tapo Steveno Spielbergo režisuoti filmai. Jie kartu dirbo prie visų jo filmų išskyrus “Purpurinė pieva” (The Color Purple), kada tuometinis filmo prodiuseris ir garsus muzikantas Quincy Jonesas norėjo pats rūpintis filmo muzika. Williamso ir Spielbergo bendradarbiavimas – vienas puikiausių pavyzdžių, kada du savo sričių profesionalai dirba išvien. Jeigu ne didinga muzika, nuostabus vaizdas pirmą kartą išvydus milžiniškus dinozaurus nuotykių epe “Jūros periodo parkas” (Jurassic Park) niekada nebūtų toks jaudinantis. Jeigu ne Williamso kūryba, “Šindlerio sąrąšas” (Schindler’s List) nebūtų įgavęs tiek emocijų. O kur dar kraupūs ir bauginantys “Nasrai” (Jaws) bei džiazuojantis ir įmantrus garso takelis, nutiesęs kelią Leonardo DiCaprio herojaus apgaulėms filme “Pagauk, jei gali” (Catch Me If You Can).
Atrodytų jau vien šių išvardytų pasiekimų užtektų, kad J.Williamsas būtų vertinamas už karjeros nuopelnus, tačiau tai tik menka dalis, lašas plačioje jo filmografijoje. Genialusis autorius dar ir dabar, po darbų prie beveik 140 projektų, nestokoja naujų idėjų ir šiemet pristatė savo muzikinę viziją dar dviejuose S.Spielbergo filmuose – “Karo žirgas” (War Horse) bei “Tintino nuotykiai” (The Adventures of Tintin). “Karo žirge” skambanti muzika tiesiog užima kvapą. Lyg jau kažkur girdėta ir artima, bet vis tiek labai savita ir originali. Simfoninės muzikos patriarchas ir puikiai vertinamas orkestro dirigentas, Johnas Williamsas vis dar atsilaiko prieš kuo toliau, tuo labiau į kiną besiskverbiančią elektroninės muzikos madą. Na, o apie jo nepakartojąmą darba prie “Žvaigždžių karų” (Star Wars) sagos būtų galima parašyti ne tik atskirą straipsnį, tačiau ir visą enciklopediją. Kaip puikiausią pavyzdį to, ką gali muzika. 1977 metais visą pasaulį apstulbino dar neregėtas kino įvykis – “Žvaigždžių karai: epizodas IV – nauja viltis“ (Star Wars: Episode IV – A New Hope). Filmas pranoko lūkesčius, o prie tais laikais sunkiai suvokiamų specialiųjų efektų puikiai prisidėjo ir nuostabi bei herojiška muzika. Dar po trijų metų išėjusiame tęsinyje “Imperija kontratakuoja” (Empire Strikes Back) visi išgirdo garsųjį “Imperijos maršą” (The Imperial March). 1999 metais paprašytas George’o Lucaso jis vėl ėmėsi darbo. Ir jeigu neaplenkė originalios trilogijos pasiekimų, tai bent jau tikrai jiems nenusileido, pristatęs kūrinį “Likimų dvikova” (Duel of the Fates).
Kitoje dalyje pabandysiu prisiminti dar du, ne ką mažiau nusipelniusius kompozitorius – Jamesą Newtoną Howardą ir Alexandre’ą Desplatą.
