No Country for Old Men

Senolių pasakos

Prabėgo karščio negailėjusi vasara ir vėl iš už kampo atsliūkino ruduo. Kaip jau tapo įprasta,  kartu jis atneša ir naują gero kino sezoną. Apart tokių išimčių kaip Christopherio Nolano “Pradžia” (Inception), niekam nepaslaptis, kad kino studijos vasarą laiko ne pačiu tinkamiausiu metu pristatyti geriausius ir naujausius kūrinius. Todėl už lango atvėsus orams ir įkyriai barbenant lietui, mes vėl keliaujame į kino teatrus ar leidžiame vakarus namie kartu su geriausiais filmais.

Ilgai galvoje sukosi mintys ir idėjos – kokį filmą pasirinkti po pertraukos. Galiausiai priėjau prie išvados, kad reikia pradėti tuo, kuo pabaigiau ir kas, neslėpsiu, vis dar kelia didžiausią susižavėjimą – Coenų kūryba. Ethano ir Joelio minčių ir neišsenkančių idėjų klodai turbūt slypi “kažkur anapus” nes niekas iki šiol nesugebėjo “perkąsti” jų genialumo bei įminti mįslę iš kur šie “Holivudo siamo dvyniai” semia įkvėpimą bei subtilų sąmojį.

“Šioje šalyje nėra vietos senukams” (No Country for Old Men) prasideda monologu, kai tuo metu kamera ramiai žvelgia į vakarų Teksaso tolius, nudažytus blyškiomis spalvomis ir siekiančius, atrodo, patį pasaulio kraštą. Ganėtinai greitai filmas mus supažindina su trimis pagrindiniais veikėjais: samdomu žudiku Antonu Chigurhu (Javier Bardem), Vietnamo karo veteranu Llewelynu Mossu (Josh Brolin) ir vietinio miestelio šerifu Edu Tomu Bellu (Tommy Lee Jones).

Vieną ramią 1980-ųjų dieną, medžiodamas “ugningose” Teksaso prerijose, Llewelynas netikėtai aptinka kraupaus susišaudymo padarinius. Narkotikų prikrauti, kulkų suvarpyti automobiliai, daugybė negyvėlių, besivoliojančių ant dulkėtos, krauju nusidažiusios žemės. Net šunys – ir tie nušauti. Čia mes išgirstame senąją vesternų frazę “The Last Man Standing”, reiškiančią paskutinį gyvą susišaudymo dalyvį.  Llewelynas jį randa pavėsyje parimusį į medį, tačiau gyvybės ženklai jam jau svetimi. Šalia guli lagaminas pilnas pinigų. Tokio radinio palikti nevalia, tad Llewelynas grįžta namo su 2 milijonais dolerių, kurie, kaip paaiškės vėliau, taps jo pandoros skrynia, visų nelaimių pradžia. Netikėtai praturtėjęs, jis užsitraukia nusikaltėlių, norinčių atgauti pinigus, nemalonę. Šie, savo ruoštu, pasamdo  žiaurų ir bejausmį žudiką Antoną Chigurhą, šluojantį visus su savo įmantriu ginklu. Čia ir prasideda įtemptas katės ir pelės žaidimas, kuriame nestinga emocijų, kraujo, aukų ir desperacijos.

Coenai meistriškai kuria trilerio atmosferą, o įtraukiantys ir netipiški siužeto posūkiai neleidžia nei akimirkai suabejoti filmo išskirtinumu bei kokybe. Pagal kultinio ir šiuo metu vienu iš geriausių Amerikos rašytojų laikomo Cormaco McCarthy novelę pastatytas filmas yra pirmoji brolių Coenų adaptacija. Iki šiol jie galėjo pasigirti vien tik originaliais scenarijais. Tačiau dabar jau niekas neabejoja, kad bandymas pritaikyti pripažinimo sulaukusį kūrinį buvo nepaprastai sėkmingas. Kalbant apie šio filmo pasisekimą, nepamirštami apdovanojimai, kuriuos jis susižėrė per visus metus, garbingai keliaudamas iš vienos ceremonijos į kitą bei klausydamas iškilmingiausių liaupsių ir susižavėjimo šūksnių. “Šioje šalyje nėra vietos senukams” buvo nominuotas 8 Oskarų statulėlėms, iš kurių atsiėmė 4, tarp jų ir už geriausią metų filmą. Nuošaly neliko ir BAFTA, Auksines kaukes įteikusi trijose kategorijose, bei Auksiniai gaubliai “nepagailėję” dviejų prestižinių apdovanojimų. Filmas, kaip jau Coenams tapo įprasta, dalyvavo Kanų konkursinėje programoje ir buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei.

Kurdami “Šioje šalyje nėra vietos senukams” Coenai ne tik kad nesibaimino pasiskolinti idėjų bei įkvėpimo iš klasikinių Holivudo filmų, tačiau tai darė itin taikliai. Kaip visada, režisieriai nepamiršo Alfredo Hitchcocko ir jo kurybos. Išskirtinę duoklę šiam kino grandui Coenai atidavė dar kurdami 2001-ųjų juostą “Žmogus, kurio nebuvo” (The Man Who Wasn’t There). Neo-noir stiliaus pasakojimas vyko būtent Hitchcocko pamėgtoje Santa Monikoje, taip pat panaudojant jo autografu virtusius rakursus bei estetiką. Naujajame filme Coenai ypač aiškiai deda nuorodą į legendinę 1960-ųjų Hitchcocko siaubo misteriją “Psichopatas” (Psycho). Ten taip pat galima išvysti filmo heroję atvykstančią į nuošalų motelį, kuriame dedasi protu nesuvokiami dalykai. Tik čia nėra Normano Bateso, motelio savininko ir žiauriaus paranojiko. Čia išsigandęs Llewelynas Mossas slepiasi nuo artėjančio blogio – Antono Chigurho, sekančio bėglį paskui lagamine įtaisyta siustuvą. Neišvengė šis filmas palyginimų su ankstesniu Coenų šedevru “Fargo”, kuriame ne tik nagrinėjamos panašios temos, tačiau ir esama panašių scenų. Taip pat režisieriai atidavė deramą pagarbą senųjų vesternų kūrėjams, jų mėgstamai peizažų poezijai bei vyriškam orumui. Patys broliai, kalbėdami viename iš interviu, pareiškė, kad išskirtinė duoklė buvo skirta Samo Peckinpaho kūrybai ir jam būdingiems bruožams. O kad žiūrovas patikėtų šios istorijos gyvybingumu, Coenai vėl pasitelkia seną bendražygį, kinematografą Rogerį Deakinsą, kuris pasiraitojęs rankovęs drąsiai neria į neribotas Teksaso platumas, pateikia mums įniršusio A.Chigurho veidą stambiu planu ir siūlo į viską pažvelgti šiek tiek senamadiško kino akimis. Nemažiau verti paminėjimo ir kiti aktoriai: Llewelyno Mosso žmona Carla Jean (Kelly Macdonald), gansterių patikėtinis Carsonas Wellsas (Woody Harrelson) ir buvęs policininkas (Barry Corbin).

Dabar būtų sunku prisiminti kitą filmą, sulaukusį ne tik daugybės įvairių vertinimų ir nuomonių, bet sukėlusį nesibaigiančias ir gilias diskusijas bei samprotavimus apie tai, kas norėta pasakyti, kokie motyvai ir įsitikinimai lydėjo juostos herojus. C.McCarthy novelės ekranizacija pabaigoje privertė ne vieną žiūrovą linksėti galva bei purkštauti dėl staiga nutrūkusios pasakojimo linijos, neaiškios pabaigos ar per daug giliai paslėptų metaforų. Tačiau aš siūlau į viską žvelgti šiek tiek paprasčiau, iš mūsų žemiškosios prizmės, nesistengti pakilti aukščiau, o kaip tik leistis žemyn, į tamsias ir kartais net nuodėmingas žmogaus mintis. Filmas tikrai nesiūlo lengvos “penktadieninės pramogos”. Čia bus nesvetimos tokios temos kaip likimas, žmogaus egzistencija ar sielos bei sąžinės sąjunga. Tai temos, neišsemiamai aptariamos Coenų kūryboje, o ypatingai “Fargo”, kurio pabaigoje Frances McDormand atskaito jaudinantį moralą sulaikytam žmogžudžiui apie nusikaltimo beprasmybę, apie tai, kad vienas nelemtas poelgis tikrai nepadės kardinaliai pakeisti gyvenimo, neužtikrins ramios senatvės ir negarantuos vidinės ramybės. O juk tas pragaištingas žiaurumas kainuoja žmogiškąsias aukas, kurių jau nesugrąžinsi. Vidiniai prieštaravimai galbūt svetimi nė kruopelytės užuojautos neturinčiam Antonui Chigurhui, tačiau senasis apygardos šerifas nuolat apie tai galvoja, mintimis grįžta į savo jaunystę ir bando ten semtis stiprybės, kad atlaikytų ne tik metų naštą, bet ir vis įžūlėjančius nusikaltimus bei jų pasekmes. Jis mato, kad šioje žemėje nebėra vietos seno sukirpimo žmogui – doram visuomenės nariui, besiremiančiam tvirtais idealais. Prisimena dienas kai pats buvo jaunas, pradedantysis šerifas, užėmęs tas pačias pareigas kaip ir jo tėvas bei senelis. Dabar žvelgia į susvetimėjusį pasaulį ir nemato deramos pagarbos, pusiausvyros, stebi keturmyliais žingsniais besikeičiantį jaunimą ir purto galvą netikėdamas jog senoji gvardija prarado savo “šalį”. Jiems liko tik prisiminimai, lyg neryškus vesterno filmas, vaizduojantis jaunus vyrus, jojančius per bekraštes prerijas, bet atsimušančius į naują, anksčiau ten nestovėjusią sieną. Coenų dažnai prisimenamas Vietnamo karas prieš dabartines negandas atrodo tik kaip maža dėmė šiuolaikinio pasaulio ydų katile. Jis vis pilnėja ir panašėja į pragarą, vietą, kurioje greitai nebebus miela gyventi.

“Spėk. Aš negaliu už tave spėt. Būtų nesąžininga.”

Šie Javiero Bardemo herojaus žodžiai geriausiai atspindi laisvę, kurią suteikia filmas. Laisvę savaip interpretuoti, vertinti, pamilti arba nekęsti. Aš be jokios dvejonės renkuosi nuolankią ištikimybę “senukams”. Galbūt Coenai ir nepastatė naujos šalies, tačiau nors ir “kaldami seną vinį, jie pasirinko naują plaktuką” ir tikrai atvėrė dar neatrastą kino erdvę. Tokią, kurioje galima klaidžioti amžinai ir niekada nepritrūks įspūdžių ar keisčiausių pakeleivių.

10/10! Call it!

The Big Lebowski

Gyveno kartą Bičas…

Su dideliu entuziazmu grįžtu prie brolių Coenų retrospektyvos ir dar kartą prisimenu “Didįjį Lebovskį” (The Big Lebowski). 1998 metais visas pasaulis pagaliau sužinojo kaip gyvena Bičas.

Atrodo, kad ir ko imtųsi garsiausias Holivudo “dvigalvis slibinas” (Ethan Coen ir Joel Coen), jis niekada neprašauna pro šalį. Preciziškas kruopštumas kuriant kiekvieno filmo scenarijų jiems užtikrino vietą tarp labiausiai vertinamų rašytojų, o originalūs ir nestandartiniai sprendimai užkėlė į režisierių šlovės olimpą.

Vieną ramų rytą Džefrio Lebovskio arba tiesiog Bičo (Jeff Bridges) gyvenimą sudrumstė nelaukti svečiai. Du gansteriai, sumaišę jį su milijonieriumi Džefriu Lebovskiu, įsiveržė į butą ir pareikalavo grąžinti pinigus, kurios neva pasiskolino jo tariama mergina Bonė Lebovski (Tara Reid). Negana to, vienas iš įsilaužėlių dar apmyžo Bičo kilimą. To ramiam Los Andželo gyventojui jau buvo per daug. Suerzintas tokio įžulumo jis viską papasakojo dviem geriausiems draugams – Vietnamo karo veteranui Valteriui Sobčiakui (John Goodman) ir Doniui Kerabatsosui (Steve Buscemi).

Bičas nutaria susitikti su tikruoju milijonieriumi Džefriu “Didžiuoju” Lebovskiu (David Huddleston). Ir nors du Lebovskiai neparodė didelės meilės ir pritarimo vienas kitam, neilgai trukus jie vėl susitiko akis į akį. Priežastis – Bonės Lebovski “pagrobimas”, išsirutuliojęs į painią ir pavojingą detektyvinę istoriją, kuri visiškai sujaukė Bičo ir jo draugų kasdienybę, įprastus boulingo treniruočių grafikus bei Valterio šeštadieninį šabą.

Taigi Bičas gauna užduotį tarpininkauti ir perduoti pinigus išpirkos prašantiems nusikaltėliams bei susigrąžinti merginą. Tačiau savo nelaimei, leidžia kartu važiuoti ir karštakošiui Valteriui. Nuolat apie Vietnamo ir kitus karus tauškiantis anti-pacifistas nėra nusiteikęs taip lengvai atiduoti mašinoje gulintį milijoną dolerių. Jo amunicijoje jau paruošta “kiaulė”- lagaminas su purvinais apatiniais. Perdavimas įvyksta, tačiau tikrai ne taip, kaip buvo planuota. Vyrai išmeta “kiaulę”, bet merginos sutartoje vietoje nė kvapo. Milijonas liko. Jis liko automobilyje. Tačiau greitai nebeliko pačio automobilio. Štai čia žiūrovai išgirsta vieną garsiausių frazių šiame filme “Biče, kur tavo automobilis?”. O kad Džefris Lebovskis žinotų..

Dingo pinigai, atsirado problemos. Lyg iš dangaus nukrenta senio Lebovskio dukra Modė (Julianne Moore), kuri tvirtina, kad jos tėvas visai ne milijonierius, o tik šeimos reikalų patikėtinis, po sparnu įsitaisęs inoringą pornografinių filmų aktorę. Kas vyksta toliau galėtų nuspėti tik Bičas arba tie, kurie jau yra matę filmą, pasakojantį apie didžiausią pasaulyje tinginį, visų tinginių reitingo lyderį, siurbiantį vieną “baltajį rusą” po kito ir ramiai, primerktomis akimis traukiantį dar vieną svajingą “žolės” dumą. Nihilistų nemėgstantis Bičas ir jo cholerikas, pykčio priepuolių nevaldantis draugas Valteris kelia tikrą ir nesuvaidintą destrukciją saulėtame Angelų mieste, kur, atrodo, nutūpė visi pasaulio velniai. Čia lyg Dantės pragaro katile, sukasi keli sluoksniai įvairiausio blogio ir pagundų, išdavysčių ir melo. Čia dėl pinigų aukojami kojų pirštai, deginamos mašinos ar užsiundomi įpykę vokiečiai su savo meškėnais.

Eilinį kartą Coenai surenka stiprią ir profesionalią komandą, kurioje išskirti galima jau ne kartą šiame bloge minėtą operatorių statytoją, aštuonių Oskarų nominacijų savininką Rogerį Deakinsą. Jo kuriamas vizualinis šedevras ir kartu su režisieriais “nutapyti” fantasmagoriški Bičo sąmonės aptemimai prideda filmui seksualaus ir energingo žavesio. Filmas filme “Gutterballs” yra vertas atskiro paminėjimo, o gal ir viso straipsnio. Boulingo batelių kolekcija iki dangaus ir juos padavinėjantis Sadamas Huseinas, grakščios Romos legiono šokėjos su Julianne Moore priešaky ir, žinoma, boulingo takelis, kurio skrieja pats Bičas. O kur dar garsioji Kenny Rogerso daina “Just Dropped In”!

Drįsčiau teigti, kad tai geriausiai ir kruopščiausiai parašytas brolių Coenų filmas, kuriame kiekvienas veikėjas įvilktas į subtilius ir originalumo nestokojančius satyros “marškinius”. Šio komiškoje gyvenimo tragedijoje verta gilintis ir pastebėti net epizodiškai ekrane pasirodančius veikėjus, nes kiekvienas čia turi savo rolę, savo nenuginčijamą ir galutinį tikslą. Meksikietis su nemenkais iškrypimais Jėzus Kvintana (John Turturro) reprezentuoja spalvingą ir mišrų emigrantų iš pietų kontingentą, kai nevykėlis seklys (John Polito) atskleidžia primityvią ir pilką detektyvo profesijos pusę bei lieka nieko nepešęs (lygiai kaip ir dauguma jų tikrame gyvenime). Modė Lebovski stovi už visą to laikmečio maištaujančią kartą, kuri nepripažįsta nusistovėjusių autoritetų, tačiau vis dar naiviai tiki gėriu bei kuria abstraktųjį meną. Kaip visada nepakartojamas Philipas Seymouras Hoffmanas nors  ir trumpai šmėsteli ekrane, tačiau įtikinamai ir su neslepiama ironija suvaidina Didžiojo Lebovskio patikėtinį Brentą. Toki Brentą, kokių Los Andžele ir turbūt visame pasaulyje yra ne vienas ir ne du. Mielą padlaižį, kuris net absurdiškiausioje situacijoje išspaudžia savo plačią šypseną ir linksi tol, kol šeimininkui pasidaro gera.

Trys pagrindiniai herojai atspindi vieną iš Amerikos prarastųjų kartų. Kartą, kurią sunaikino karai, vidiniai nesutarimai ir nežinia dėl ateities. Šie žmonės nežino ko tikėtis iš gyvenimo, ko laukti rytoj ir kas bus poryt. Jie gyvena šia diena, dažniausiai nedirba ir tiesiog “vegetuoja” bendrame šiuolaikinės visuomenės katile. Donis yra tilioji kompanijos dalis. Jis tik ramiai klausosi, kartas nuo karto primindamas apie save ne vietoje išsprūdusiomis replikomis ir kvaila šypsena, kuri nuolat erziną Valterį. Bet geriau reiktų paklausti, kas Valterio neerzina? Jis nekenčia pacifistų, nihilistų, visokio plaukio veltėdžių ir nusikaltėlių. Taip pat mažvaikių dėl pramogos vagiančių kitų žmonių automobilius. Jis tvirtai tiki, kad turi teisę būti žydu, reikšti savo nuomonę ramiame šeimyniniame restoranėlyje, nes bet kokie suvaržymai panaikinti. O kur dar jo, kaip Vietnamo karo veterano statusas ir jausmingi prisiminimai iš dramų džiunglėse bei garsioji frazė “Tu įžengi į skausmo pasaulį”, išgarsinusi tiek Johną Goodmaną, tiek jo herojų. Kaip dėl Bičo?.. Bičas tiesiog norėjo susigrąžinti kilimą.

Filmo “atidarymo scenoje” pasakotojas (Sam Elliott) žvelgia į Los Andželą ir siūlo Jums istoriją apie nepaprastą jo gyventoją. Apie tokį, kurio įprastai gatvėje net nepastebėtumėte, o jam išėjus net neatsisuktumėte. Filmo pabaigoje, pats pasakotojas sėdi boulingo bare, ramiai geria aluti ir žino, kad viskas Bičui bus gerai, jis nepražus,o komanda laimės boulingo atkrintamąsias.

Jo Creedencų kasetės sukasi jau ne vieną dešimtmetį, laikas eina, žmonės keičiasi, “o Bičo gyvenimas tęsiasi”.

10/10!

Burn After Reading

“Didysis Brolis” tave stebi!

Kaip jau tapo įprasta, toliau rašau apie brolių Coenų (Joel Coen ir Ethan Coen) kūrybą. Po grandiozinės sėkmės su filmu “Šioje šalyje nėra vietos senukams” (No Country for Old Men) visos kino pasaulio akys buvo nukreiptos į režisierius ir lyg klausė “Ką dabar mums pateiksite? Koks bus kitas jūsų šedevras?”. Ir visų nuostabai, jie pateikė labai prieštaringą ir dviprasmišką filmą – juodojo humoro kriminalinę komediją “Perskaityk ir sudegink” (Burn After Reading). Tai filmas, labiausiai supriešinęs pačius brolių Coenų fanus. Daugeliui tai buvo puikus tęsinys režisierių karjeroje, kai kitiems pasirodė didelis kluptelėjimas, kažkas panašaus į kitą, daug diskusijų ir debatų sukėlusią juostą “Nepakenčiamas žiaurumas” (Intolerable Cruelty).

“Perskaityk ir sudegink” tiesiog pasmerktas tapti kino istorijos dalimi. Klausiate kodel? Atsakymų yra labai daug:

1. Kaip ir kiekvieną kartą, Coenai surenka nuostabų aktorių kolektyvą: Brad Pitt, George Clooney, Tilda Swinton, John Malkovich, Frances McDormand, Richard Jenkins. Tai leidžia suvokti, kokius aukštus tikslus sau kelia režisieriai, bandydami surinkti visas šias garsenybes į vieną vietą, kas be jokios abejonės yra tikras iššūkis žinant pastarųjų užimtus grafikus. Atsakymas į šią sėkmę tikriausiai slypi Ethano ir Joelio Coenų autoritete bei profesionalume, kuris žavi ne tik kino žiūrovus, bet ir kartu dirbančius aktorius, tarp kurių ne vienas sėkmingai kilo karjeros laiptais būtent kartu su brolių režisierių filmais.

2. Nes Coenai tiesiog tobulai išmano žanro ypatybes ir kaskart sugeba nugludinti filmą iki tikro deimanto, kuris dar ilgai žėri ir taip spindinčiame kino pasaulyje bei pritraukia minias gerbėjų ir garbingų apdovanojimų. (“Perskaityk ir sudegink” buvo nominuotas dviem Auksinių gaublių apdovanojimams ir atidarė 65-ąjį Venecijos tarptautinį kino festivalį).

3. Pastaruoju metu labai trūksta kokybiškų ir nebanalių komedijų. Iš kino industrijos pasitraukus seniesiems komedijos veteranams, šis žanras prarado savo reputaciją ir dabar dažnam žiūrovui asocijuojasi tik su tuščiomis romantinėmis juostomis ar taip vadinamais “filmais visai šeimai”. Nors “Perskaityk ir sudegink” labai skiriasi nuo kitos režisierių komedijos “Užversti bobutę” (The Ladykillers), vis tiek sugeba išpildyti žanro reikalavimus, pateikdamas vieną tobuliausių įtampos ir absurdo derinių.

4. Atskiro įvertinimo nusipelnė aktoriai. Visada yra nepaprastai malonu stebėti vaidybą žmonių, kurie tuo akivaizdžiai mėgaujasi ir nuoširdžiai įsijaučia į savo herojaus pasaulį. Tai, žinoma, daug lengviau leidžia padaryti ir tas faktas, kad šįkart personažai buvo specialiai parašyti minėtiesiems aktoriams. Taip pat mane žavi, nors pasirodo tik keliose scenose, vienas geriausių antraplanių aktorių holivude – J.K.Simmons. Jo įkūnytas CŽV viršininkas – puiki visos šios organizacijos satyra.

5. Galime paminėti ir dar vieną šio filmo sėkmės priežastį – amerikietišką farsą. Kas kitas jei ne broliai Coenai moka geriausiai pasijuokti iš savo šalies tradicijų, gyvenimo būdo ar kasdieninių stereotipų. “Perskaityk ir sudegink” taikli amerikietiško gyvenimo stiliaus parodija, kurioje gausu įvairiausio plauko herojų: pradedant kvaišomis sporto klubo treneriais, tęsiant beviltiškais meilės ieškotojais ir baigiant dar bukesniais slaptųjų tarnybų darbuotojais.

6. Ypatingų ovacijų šiame filme nusipelno Bradas Pittas. Jis vaidina super kvailą sporto klubo trenerį Čadą Feldhaimerį, kuriam darbo vietoje į rankas papuola diskelis su slapta, buvusio CŽV žvalgybininko (John Malkovich) surinkta informacija. Aišku būtų galima tiesiog informuoti žmogų ar pačią vyriausybę apie rastą diską, tačiau jam kyla idėja žantažuoti informacijos savininką. Tam jis pasitelkia savo kolegę Lindą Litzkę (Frances McDormand), kuri išgyvena vidutinio amžiaus krizę ir yra apimta minčių apie plastinę chirurgiją.

7. Grįžtant prie Brado Pitto, man kyla klausimas – kodėl jis taip dažnai pasirenka arba draminius, arba tiesiog veiksmo filmų  personažus, kai žiūrėdami šį filmą matome tiesiog spinduliuojantį komiko talentą? Šiame filme Pittas sugeba pasišaipyti tiek iš savo herojaus, tiek iš pačio savęs. Kieti šokio judesiukai, laikysena, dar kvailesnė šukuosena ir nepakartojamos mimikos garantuoja jam pačio juokingiausio veikėjo vardą. Stebint “Perskaityk ir sudegink” kino teatre, salėje susirinkę žiūrovai garsiausiai juokėsi būtent tada, kai ekrane švaistėsi Čadas Feldhaimeris. Aišku niekam nepaslaptis, kad juokingiausia ir tuo pačiu seksualiausia filmo scena – George Clooney herojaus Hario Pfarerio nepaprasto išradimo pristatymas Lindai.

8. Filmas subtiliai ir žaismingai traukia per dantį šiuolaikinę žvalgybą, jos veiklos ypatumus ir dažną beregiškumą, kuris baigiasi tokiomis kurioziškomis situacijomis kaip ir filme (herojų apsilankymas pas rusus). Visuomenėje po paslapčių šydu sėdintys CŽV pareigūnai šiame filme iškeliami į dienos šviesą ir pateikiami kaip buki, pasimetę ir  sumišę veikėjai, kurie nuolat priima absurdiškus sprendimus, kainuojančius jų pačių ar aplinkinių gyvybes. Paskutinė filmo scena yra tobula viso šio komiško spektaklio kulminacija. Du CŽV viršilos ramiai aptaria filmo atomazgą bei “metaforiškai” įvertina šios istorijos suteiktas pamokas.

Mano tvirtu įsitikinimu, “Perskaityk ir sudegink” tikrai nėra žingsnis atgal po juostos “Šioje šalyje nėra vietos senukams”.  Tai daugiau skanus desertas, malonus stabtelėjimas bei ramus atsidūsimas po įtempto ir dramatiško trilerio. Coenai tik dar ryškiau įrašė savo vardą kino pasaulyje ir parodė, kad jų talento neriboja nei žanras, nei didėjantys žiūrovų lūkesčiai. Su šiuo filmu jie paliko daug klausimų, kurių atsakymų dabar jau teks ieškoti naujausioje, šiais metais pasirodžiusioje juostoje “Rimtas vyrukas” (A Serious Man).

9/10!

The Ladykillers

Užversti bobutę arba 5 prieš 1

Jeigu atvirai, jau buvau beveik baigęs rašyti apie kitą filmą, tačiau paskutinę akimirką nutariau pratęsti brolių Coenų (Joel Coen ir Ethan Coen) kūrybos apžvalgą. Jų filmai tikrai turi nenusakomą magnetišką galią pritraukti žiūrovą ir nepaleisti nuo pirmos minutės iki stulbinančios ir plojimais palydimos pabaigos. Šįkart prisiminkime 2004 metais pristatytą filmą “Užversti bobutę” (The Ladykillers). Tai klasikinės 1955-ųjų britų komedijos perdirbinys. Būtent didžiulė originalo sėkmė buvo tikrasis iššūkis amerikiečiams, bandantiems perteikti šią kriminalinę istoriją už Atlanto. Nors ir nesu matęs klasikinės Alexander Mackendrick versijos, tačiau pabandysiu apginti naująją adaptaciją nuo piktų kritikos strėlių, kurias į šį filmą buvo nutaikę daugelis. Mano įsitikinimu – visiškai nepelnytai!

Sukurtas tobulas planas, kazino dirba infiltruotas žmogus, surinkta “puiki” komanda, genialus alibi. Beliko tik apsilankyti pas… bobutę. Taip, miela sena močiutė (Irma P. Hall) nuomoja kambarį ir profesoriui Goldvaitui Higinsonui Dorui (Tom Hanks) tai ideali vieta. Juk senolė turi nuostabų rūsį, kuriame galės repetuoti jo simfoninės muzikos kolektyvas. Dievobaimingos šeimininkės džiaugsmui ir ramybei- vyriškiai groja bažnytinę muziką. Taigi viskas vyksta pagal kruopščiai suderintą planą. Rūsyje iškasę slaptą tunelį, pateks į kazino, jį apvogs ir ramiai grįš atgal bei atsisveikinę su mieląją nuomininke patrauks savais keliais prieš tai pasidalindami milžinišką grobį.

O kad viskas būtų taip paprasta. Plėšikus nuo pirmųjų “darbo” dienų pradeda gaudyti nelaimės bei nesėkmės. Bet juk jie profesionalai ir tai jiems nesutrukdys. Galiausiai, po sėkmingo apiplėšimo jau keliamos šampano taurės, bet vis nepasigirsta sprogimas, kuris turėtu užpilti iškastą tunelį. Štai čia ir prasideda nuotykiai ir kas blogiausia, į juos įsitraukia ir senoji ponia, kuri pasirodo esanti daug “kietesnis riešutėlis” negu profesoriaus komanda galėjo įsivaizduoti. Lieka vienintelė išeitis – per daug mačiusi ir jau pas šerifą susiruošusi eiti bobutė turi “gauti galą”. Dabar ir pamatysim, kaip  šauniesiems sukčiams (Marlon Wayans, J.K. Simmons, Tzi Ma ir Ryan Hurst) seksis tvarkytis su ponia Manson.

“Užversti bobutę” sužavi nuo pirmosios scenos, kurioje pasigirsta pagrindinis viso filmo akcentas – gospelo muzika. Čia vėl pasireiškia brolių Coenų preciziškumas ir sugebėjimas pavaizduoti autentišką aplinką, kaskart atrandant vis kitą Amerikos kultūrinę erdvę. Šis filmas mus nukelia į mažą miestelį, kuris gali pasigirti jaukia bažnytėle ir joje nenutylančiais gospelo ritmais. Pagardintas keleto naujai aranžuotų dainų, šio filmo garso takelis galėjo drąsiai varžytis tarp geriausių tų metų filmų įvairiuose apdovanojimuose. Deja, kiti taip negalvojo.

Kaip visada, režisieriai surinko tobulus aktorius kiekvienam herojui ir eilinį kartą juos pateikė subtiliame komedijos ir absurdo derinyje.  Dar ir dar kartą žiūrėdamas šį filmą, mėgaujuosi kiekviena scena, kurioje mikčiodamas skambius poezijos posmus deklamuoja vieną įsimintiniausių savo vaidmenų sukūręs Tomas Hanksas. Jam puikiai pritaria ir Irma P. Hall, mieloji bobutė, už kurios vaidmenį Kanuose buvo apdovanota specialiuoju prizu, o jį skyrusiai komisijai tais metais vadovavo Quentinas Tarantino. Kanai, kaip jau įprasta stebint beveik visų brolių Coenų filmų pasiekimus, yra tas šiltas ir malonus prieglobstis, suteikiantis pelnytą pripažinimą, kurio dažnai nesulaukiama režisierių gimtinėje. “Užversti bobutę” – pagal visus geros juodojo humoro komedijos kanonus sukurta juosta, kuri suteiks ir juoko pro ašaras, ir įtrauks į dar neregėto įžulumo apiplėšimą su mažiausiai nuspėjama pabaiga.

P.S. Pats geriausias šio filmo akcentas – katinas, kuris tikrai nusipelnė bent jau Oskaro nominacijos už geriausią antraplanį vaidmenį. Jis buvo nuostabus!

9/10!

The Man Who Wasn’t There

Žmogus, kurio tikrai nebuvo..

Toliau tęsiu brolių Coenų (Joel Coen ir Ethan Coen) filmų apžvalgą. Taip pat galiu pasidžiaugti, jog pavyko gauti ankstyvosios jų kūrybos filmus, kurių peržiūros laukiu su dideliu nekantrumu. Tai “Fargo” (Fargo), ”Milerio kryžkelė” (Miller’s Crossing), “Auginant Arizoną” (Raising Arizona). Įspūdžiai jau greitai!

Šįkart – apie Ypatingą filmą. Ir net neabejoju, kad daugiau mano blog’e šis epitetas nebus panaudotas iš didžiosios Y.  2001 metai mums padovanojo istoriją, kuri neturėjo sudominti nė vieno, tačiau sudomino daugelį.  Tai kinematografinis stebuklas, kurio pagrindinis dirigentas – vienas garsiausių ir labiausiai pripažintų operatorių Holivude Rogeris Deakinsas, kurio biografiją puošia jau aštuonios Akademijos apdovanojimų nominacijos. Tikėkimės, kad netolimoje ateityje šis kameros genijus pagaliau bus įvertintas šiuo aukščiausios prabos apdovanojimu.

Broliai Coenai mums siūlo pasakojimą apie 1949-uosius, mažą Santa Rosos miestelį Šiaurės Kalifornijoje ir jame gyvenantį vyrą vardu Edas (Billy Bob Thornton). Edas Kreinas – tylenis kirpėjas, dirbantis pas savo svainį Frenką (Michael Badalucco)  ir niekada nepaleidžiantis cigaretės iš burnos. Edo gyvenimas teka įprasta vaga, namuose jo laukia žmona Doris (Frances McDormand), o svajos apie kitokį gyvenimą subliūkšta kartu su dar viena diena šiame Amerikos užkampyje. Tačiau, taip buvo iki tos akimirkos, kol kirpyklos duris pravėrė “keliaujantis verslininkas” Kreitonas Toliveris (Jon Polito) ir papasakojo apie viliojantį verslo planą – sausą valymą. Edą labai sudomina ši idėja, bet jis net  neįsivaizduoja iš kur gauti 10 000 dolerių pradiniam įnašui. Tačiau bėgant laikui, jis išsiaiškina, kad Doris užmezgė romaną su Deivu Briusteriu (James Gandolfini), žinomos universalinės parduotuvės vadovu ir savo bosu. Taip gimsta šantažo idėja, kurios dėka Edas išvilioja taip reikalingus pinigus iš “Didžiojo” Deivo.

Tolimesni šios istorijos nuotykiai klostosi mažiausiai nuspėjama linkme, pateikdami vieną siurprizą po kito. Tačiau šioje vietoje geriau sustosiu ir paliksiu smalsumą tiems, kurie šio filmo dar nematė, bet dabar būtinai pažiūrės. O žiūrėti tikrai verta. Eilinį kartą Ethanas ir Joelis Coenai surenka puikių aktorių kolektyvą. Be jau minėtų aktorių, filme taip pat pasirodo Tony Shalhoub, Richard Jenkins ir kiti. Stebint Billy Bob Thorton, susidaro toks įspūdis, kad pagrindinis veikėjas sukurtas būtent jam ir tiesiog neįmanoma įsivaizduoti ką nors kitą Edo vaidmeny. Turbūt tą patį būtų galima pasakyti ir apie Oskaro laureatę Frances McDormand, sukūrusią Doris portretą. Beto, šiame filme pasirodo ir tuomet tik 17-metė Scarlett Johansson.

“Žmogus, kurio nebuvo” – klasikiniais motyvais ir origanaliu brolių Coenų stiliumi sukurta subtili kriminalinė istorija, noir stiliaus šedevras, pripildytas absurdo elementų, pokarinės nuotaikos ir žmogaus egzistencijos klausimų bei metaforų. Kokią vietą pasaulyje užima eilinis, tačiau savo žmonai atsidavęs ir ištikimas vyras? Ar jį kažkas prisimins po daugelio metų, ar iš Edo Kreino liks tik tuščia vieta kirpykloje “ant kampo”? Reiktų tik padėkoti režisieriams, kad mums pateikė būtent nespalvotą versiją. Nors per pastaruosius metus buvo keletas bandymų pristatyti juodai baltą filmą, tačiau abejoju, ar kažkam pavyko prilygti Coenų fantazijai ir drąsai. Dabar būtų net sunku įsivaizduoti šį pasakojimą nuspalvintą įvariais atspalviais. Baltas ir juodas vaizdas – tai lyg visas Edo gyvenimas. Tuščias, nykus, monotoniškas ir galų gale – pragaištingas. Jis baigiasi tyliai, be didelių emocijų. Toks buvo Edas. Žmogus – kurio šiame pasaulyje nebuvo.

10/10!

O Brother, Where Art Thou?

Tikros kino klasikos dešimtmetis! Ir vėl paklauskime “O, broli, kur tu?”

 

Šiuo straipsniu pradedu rašyti apie jau matytus brolių Coenų filmus. Šie režisieriai jau daugiau nei dvidešimt metų žavi savo originalumu, savitu požiūriu į gyvenimą ir filmų kūrimą. Jų juostos retai susilaukia didelės komercinės sėkmės, todėl Coenai (Joel Coen ir Ethan Coen) kartais yra vadinami “nepriklausomo” kino kūrėjais. Pirmasis filmas – 2000 metais sukurta komedija “O, broli, kur tu?” (O Brother, Where Art Thou?).

“O, mūza! Manyje giedoki, ir per mane papasakok istoriją, apie klajūną, pasmerktą amžinai klajoti.”

 

 

Kai 1998 metais pasirodė kultinė komedija “Didysis Lebovkis” (The Big Lebowski), dauguma sunkiai įsivaizdavo, kad po dviejų metų tie patys broliai Coenai kino pasaulį nustebinsi nauju, ne ką mažiau juokingu ir sąmojingu filmu “O, broli, kur tu?”. Pagal Homero “Odisėjos” motyvus sukurta istorija pasakoja apie tris nevykėlius, pasprukusius iš kalėjimo ir vykstančius ieškoti po banko apiplėšimo paslėptų pinigų. Veiksmas vyksta 1937-aisiais Misisipės valstijoje, kur vis dar isigalėjęs rasizmas ir pietietiškas gyvenimo būdas. Filmo autoriai nuo pat pirmųjų minučių sugeba puikiai perteikti šią atmosferą ir leidžia žiūrovams mėgautis nepaprasta ir kupina nuotykių trijulės kelione, kuri pateiks daugybę išbandymų ir kliūčių. Tačiau šįkart viskas baigsis gerai, nes juk yra posakis “Kartais, turi prarasti savo kelią, kad grįžtum namo”.

Taip ir atsitiko trims pagrindiniams herojams – Everetui (George Clooney), Pete’ui (John Turturro) ir Delmarui (Tim Blake Nelson), kurių kelyje buvo visko: netikėtas susitikimas su aklu geležinkelio darbuotoju, kuris tiksliai išpranašavo jų ateitį, pavojinga pažintis su bankų plėšiku George’u “Mažyliu” Nelsonu, jaudinantis pasimatymas su vilioklėmis sirenomis ar nuostaba, patekus į slaptos Kukluksklano organizacijos susibūrimą, kurio metu teko gelbėti jau anksčiau kelyje sutiktą juodaodį gitaristą Tommy’į. Maža to, visą ši laiką juos po visą valstiją vaikėsi tiek piktasis šerifas, tiek premijų medžiotojai, kurie buvo pasiruošę bėglius kad ir iš po žemės iškasti.

Ir taip, ne kartą išduoti, pasimetę ir balansuojantys tarp gyvybės ir mirties, jie visgi sugeba nuveikti ir kai ką įspūdingo. Suvilioti galimybės užsidirbti, jie užsuka į vietinę radijo stotį, kurioje, girdėjo, mokamas neblogas honoraras už kokybiškus įrašus. Štai taip ir gimsta naujai perdainuota sena gera daina, kuri taip išpopuliarėja, kad “Zonos vyrukai” tampa kultine grupe, o jos įrašai tik pasirodę, kaip mat dingsta nuo parduotuvių lentynų. Tačiau patys herojai toliau tęsia savo kelionę, kurios metu “dingsta” Pete’as, Delmaro manymu virtęs maža, bejėge rupūže. Tolimesni, dabar jau dviejų likusių keliautojų nuotykiai, suveda juos su šlykščiu apsimetėliu (John Goodman), kuris, prisidengdamas Biblijos mokymu, sumuša ir apvogia Everetą bei Delmarą. Negana to, jis taip pat pribaigia minėtąją rupūžę, kurią Delmaras akylai saugojo ir atkakliai vadino Pete’u.

Palaužti visų šių nelaimių ir nesėkmių, jie toliau beviltiškai juda į priekį link miestelio, kuriame laukia nauja nuotykių banga ir “netikėti” atradimai. Vietinio koncerto metu, Everetas ant scenos išvysta savo mažąsias dukreles, kurios nors ir atpažįsta savo tėtį, visgi tvirtina, kad jis joms miręs. Taip pasakojusi jų mama, pasak kuriuos, Everetas papuolė po traukiniu ir žuvo. Tačiau čia pastarojo sukrėtimai nesibaigia. Po kelių akimirkų, sutikęs pačią žm0ną (Holly Hunter), jis sužino, kad ji jau sekančią dieną ištekės už kito vyro. Laukdamas rytojaus ir kurdamas planus, kaip išgelbėti santuoką, Everetas kartu su Delmaru apsilanko kino teatre, kuriame sutinka ir saujelę kalinių, išleistų pasigrožėti filmu. Lyg nuotykių būtų per mažai, čia, savo didžiausiai nuostabai ir džiaugsmui, jie sutinka Pete’ą, kuris nežuvo pavirtęs i rupūžę, o tiesiog sučiuptas ir vėl sugrąžintas į kalėjimą.

Naktį išvadavę Pete’ą, jau kitą rytą, apsimesdami grupe muzikantų, jie užlipa ant scenos ir pagaliau parodo save, šauniuosius “Zonos vyrukus”. Tačiau Everetas turi ir kitų ketinimų. Jis bando perkalbėti žmoną, kad ši paliktų sužadėtinį ir bėgtų su jais. Nuskambėjus pirmiesiems, jau tikru hitu tapusios dainos akordams, salėje esantys žmonės tiesiog pašėlsta ir tai “mesteli” gerą mintį gubernatoriui, kuris bando išlaikyti savo postą per artėjančius rinkimus. Pasinaudojęs šia proga pasikelti savo reitingus, jis “užšoka” ant scenos ir matydamas kai tai geriausias šansas užsitikrinti rinkėjų balsus, suteikia malonę bėgliams bei pristato juos kaip būsimus savo patarėjus.

Kaip visi žino, geros naujienos, kaip ir blogos, po vieną nevaikšto. Blogoji ta, kad visą šį laiką Everetas melavo savo dviems draugams apie, neva pagrobtus, o vėliau šalia namų užkastus 1.2 mln. JAV dolerių. Tai buvo vienintelė išeitis, norint įtikinti, kartu grandinėmis supančiotus vyriškius, pabėgti iš kalėjimo ir galiausiai pasidalinti “lobį” į tris lygias dalis. Tuo tarpu geroji žinia ta, kad Evereto žmona sutiko grįžti pas jį, su sąlyga, kad šis suras ir atneš jos senąjį vestuvinį žiedą. Taigi, kaip ir sakė aklasis “pranašas”- keliautojai neras lobio, kurio ieškos, tačiau atras kitą, dar vertingesnį.

Tai toks filmas, apie kurį kiekvieno įspūdžiai ir nuomonė – maksimaliai individualūs ir asmeniški. Kiekvienas, žiūrėdamas “O, broli, kur tu?” atras dalelę savęs, išgyvens didžiąją gyvenimo kelionę ir nuožmiausius iššūkius. Broliai Coenai dar kartą sukūrė tikrą kino šedevrą, kurio nepalies nei laikas, nei kartų kaita. Šie režisieriai visus savo filmus pasakoja pačia brandžiausia ir gražiausia kino kalba, kuri vilioja minas “klausytojų” ir priverčia nekantriai laukti naujos dalies, naujos neprilygstamo originalumo istorijos.

Beje, įdomu tai, kad Holivudo žvaigždė George Clooney filmuotis sutiko nė neperskaitęs viso scenarijaus ir sukūrė neabejotinai geriausią vaidmenį savo karjeroje, už kurį pelnytai buvo apdovanotas “Auksiniu gaubliu”. Verta pagirti ir puikų garso takelį, kuris filmui suteikė nuostabios harmonijos ir privertė dar ilgai mintyse groti “Man of Constant Sorrow”.

10/10!