Holivude jau 69-ąjį kartą buvo išdalinti Auksinių gaublių apdovanojimai. Kaip ir kasmet, žvaigždės rinkosi Los Andželo Beverly Hilton viešbutyje. Apdovanojimų ceremoniją jau trečius metus iš eilės vedė charizmatiškasis Ricky Gervais. Kandus humoras ir drąsios bei kiek įžūlios replikos aidėjo ir šiais metais. Nugalėtojų karūną turbūt reikėtų dalinti į dvi dalis, nes pagrindinius laurus nuskynė havajietiška nuotaika ir George’o Clooney šypsena ginkluoti „Paveldėtojai“ (The Descendants) bei pasaulį stebinantis ir Kanuose savo stulbinantį žygį pradėjęs „Artistas“ (The Artist).
Prabėgo daugiau kaip pusę metų nuo paskutinio įrašo, todėl nusprendžiau atgaivinti blog’ą. Naujai pradžiai geriausiai tinka tai, ką praleidau ir turėjau apžvelgti jau labai seniai. Tačiau Kino Pavasaris su mumis yra ne tik tas dvi savaites, bet visus metus. Nes pirmą pusmetį mes prisimename prabėgusį ir mus džiuginusį festivalį, o antroje metų dalyje jau nekantriai laukiame naujų įspūdžių ir malonių susitikimų kino salėje.
Mano Top 5 yra labai tvirtas ir aiškus. 5 filmai labai išsiskyrė iš kitų festivalyje matytų juostų. Šiemet filmų pamačiau mažiau negu įprastai,tačiau skaičius 14 – labai teisingas. Vidutiniškai po vieną filmą į dieną.
Absoliučiai geriausias ne tik šio, bet ir poros ankstesnių metų filmas, kuriam prilygsta nebent kitas, anksčiau Kino pavasaryje rodytas italų filmas „Il Divo“.
Pirminių skaičių vienatvė sužavi stipriu stiliumi, šiuolaikiška kinematografija ir puikiu skoniu, atvaizduojant kiekvieną reikalingą smulkmeną. Aktorių vaidyba tobula, užgniaužianti kvapą. Ypač tai pabrėžtina kalbant apie jauniausių aktorių pasirodymą. Filme skamba Ennio Morricone muzika iš 1970-ųjų metų siaubo filmų klasikos „Paukštis su krištolinėm plunksnom“ (The Bird with the Crystal Plumage) ir, žinoma, nuostabioji Kim Carnes – Bette Davis Eyes!
Tai daugiau nei filmas! Tai kino nuotykis. Vienintelis ir nepakartojamas! Aukščiausio lygio ‘politinio ir gangsterių’ stilių mišinys. Karlosas iškėlė kartelę ateities TV mini-serialams. Įrodė, kad net 5 valandų ir 33 minučių kūrinys gali išlaikyti sukaustęs dėmėsį ir praeiti nepastebimai lyg dviejų valandų filmas. Filmas man priminė Steveno Spielbergo trilerį „Miunchenas“ (Munich), tačiau pralenkė jį savo laisve ir erdve. Ir aišku, atskirų pagyrų verta Edgar Ramirez vaidyba, įvertinta ir Auksiniu gaubliu.
Turbūt pats jaukausias iš visų festivalyje matytų filmų. Labai gražus, jausmingas ir tikras. Auksinis aktorių ansamblis su dviem Holivudo veteranėm priešaky, suteikia filmui profesionalumo pojūtį, kurio labai trūko kitai garsiai amerikiečių juostai „Vienišas vyras“ (A Single Man). „Vaikams viskas gerai“ yra filmas, kurį ateity dar norėsiu pažiūrėti ne kartą ir ne du. Tiesiog tada, kai išalksiu gero kokybiško ir labai žiūroviško kino.
Labiausiai sukrėtęs ir sudominęs festivalio filmas. Neveltui jį žiūrėjau du kartus. Buvo įdomu pamatyti viską naujomis akimis. Visas filmas- lyg enciklopedija. Tai Dantės „Pragaro“, dostojevskiškų nuotaikų ir šiuolaikinio pasaulio kombinacija. Australų drama sužavi išskirtinai stipriais aktorių pasirodymais, 100% emocijomis ir nuolatine įtampa. Filmą įvertino ir Kino akademija, skyrusi oskaro nominaciją Jacki Weaver už „sopraniškos“ motinos vaidmenį.
Apie pasaulio ekonomikos krizę esame girdėję visi. Tačiau aš pats apie visus ekonomikos stabilumo niuansus nusimanau ganėtinai ne daug. Žinoma, žinojau apie Lehman Brothers, Goldman Sachs ar AIG reikalus, tačiau ši, nė akimirkos atsipalaiduoti neleidžianti dokumentika prikausto prie ekranų ir tesia šiuolaikinių „dokumentinių trilerių“ tradiciją. Pernai Kino pavasaryje karaliavo taip pat Oskaro laureatė „Įlanka“ (The Cove), o šiemet ją pakeitė nauja juosta apie žudikus. Apie tuos, kurie savo ginklus ir dantis suleido ne į delfinų mėsą, o į viso pasaulio žmonių pinigines. Būtina pažiūrėti visiems, neabejingiems tam, kas vyko, vyksta ir beveik neabejotina, vyks toliau.
Deja, neišvengiau ir nemalonių nusivylimų arba filmų, nepateisinusių išankstinių lūkesčių:
Cituoju Pravda: „Idėja ir muzika – geriau negu gerai, siužeto linija – blogiau negu komisaras Reksas (tik jis neprarasdavo klausos).“
Tiesiai į dešimtuką. O kas nori pamatyti, ką ši grupelė muzikantų sugeba geriausiai, tegu youtube pasižiūri jų short’ą „Music for One Apartment and Six Drummers“. Va ten tai super!
Pilnos salės festivalio metu ir aš, stovintis ir nepasiryžtantis brautis pro akredituotųjų minią. Sulaukiau papildomo seanso ir ką gavau? Tik keistą, pretenzingą ir, sakyčiau, labai apsimestinai nerūpestingą filmą. Per Šeršėliafam žiūrėjau „Trys spalvos: mėlyna“ (Three Colours: Blue) su Juliette Binoche. Geriau jau ją atsiminsiu iš Kieslowskio šedevro, o ne iš garsiojo Kiarostami absurdo.
Labai, LABAI prisvilęs Tomo Fordo debiutas. Žinau, kad tai romano ekranizacija, tačiau ką daryti, kai nuostabia vaizduote ir išskirtiniu stiliaus pojučiu apdovanotas žmogus sėda į režisieriaus kėdę ir griebiasi tragiško scenarijaus. Katastrofa jau nuo 20 minutės. Maždaug tiek laiko dar tikėjau, kad netrukus filmas atsivers. Tačiau jis ir liko uždaras, toks, kaip ir Colino Firtho žvilgsnis. Negali pykti ant aktorių, jie atliko savo darbą. Gal tik užkliuvo, mano nuomone, talentu visai nespinduliuojantis Nicholas Houltas. Ir labai trūko nuostabiosios Julianne Moore. Čia jos vaidmuo labai jau epizodinis. O gal ji būtų padėjusi filmui daugiau?
Galbant apie stilių, tai filmas net per daug gražus. Tai mane labiausiai supykdė. Jaučiasi dizainerio savimeilė. Viskas tiesiog perspausta, dirbtina. Net masuotėje kiekvienas žmogus ištobulintas iki kiekvieno milimetro. To per daug. To nereikėjo. Nors, aišku, fantastiškai gražu akims. Nors imk ir rodyk kaip reportažą per Fashion TV.
Tai buvo filmas, iš kurio tikėjausi daugiausiai. Maniau, kad po peržiūros galėsiu drąsiai sakyti, kad tai mano favoritas. Taip, dabar jis mano Nusivylimų favoritas. O juk Tom Ford – vienas iš mėgstamiausių mano dizainerių. Vien tik ko verti jo kostiumai Bondo filme „Paguodos kvantas“ (Quantum of Solace)!
Čia turbūt būsių apmėtytas akmenimis ir sutryptas purve, tačiau pasakysiu, kai tai labai nuvylęs filmas. Jis apeliuoja į staigias emocijas, pirminį įspūdį ir žmonėms, nepratusiems daugiau pamąstyti ir pagalvoti apie matytą reginį, filmas palieka tik gerus vertinimus. Filmas ir žiūroviškas, ir ne. Festivalio lankytojai įrodė, kad filmas jiems patiko. Tai gerai. Smagu, kad tarp žiūroviškiausių juostų atsirado vietos naujos šalies- Kanados produkcijai. Tačiau galiu stoti mūru, kad šis filmas pervertintas. Viskas jame vyksta šabloniškai, dirbtinai, jaučiamas kūrėjų pasimetimas. Lyg stovėtum su kūrybine grupe ir matytum, kaip jie klijuoja sceną po scenos, vedami visiškos desperacijos ir pasimetimo. O net jeigu taip ir nebuvo, tada filmas visai neįtikina. Net ir pernai ne pačių geriausių vertinimų tarptautiniuose festivaliuose susilaukęs filmas „Likęs laikas“ (The Time that Remains) yra tiek menine, tiek kūrybine prasme pranašesnis. Filme „Moteris, kuri dainuoja“ man strigo daug kas. Nenuoseklus režisieriaus darbas, vidutiniška aktorių vaidyba ir „suglamžytas“ siužetas. Duodu 5, nes būtent toks, mano nuomone, filmas ir yra. Vidutinis.
O dar buvo 4 filmai, kurie atsidūrė kažkur tarp tų dviejų pusių. Nors apie juos visus turiu labiau teigiamą nuomonę:
Taip ir likau nematęs visų prisimenamo filmo „Pranašas“ (A Prophet), tačiau manau, kad pati „Kamera“ gali būti pavyzdys kitiems šio žanro filmams, kaip reikia „pagauti“ žiūrovą ir išlaikyti jį visą filmą įsikibusį į kėdės kraštą. Bent jau su manimi tai pavyko.
Gal aš ir negyvenau tada, gal aš ir nematau visame tame perdėto kičo, bet galiu pasakyti, kad po seanso nuotaika buvo gera, pasijuokta buvo daugiau nei iš bet kurios komedijos, o žmonių istorijos tikrai smagios ir vertos dėmėsio. Nesvarbu apie ką, tačiau tokio stiliaus filmų labai trūksta. Pliusas jau vien už formatą.
Viskas prasidėjo labai įspūdingai. Filmo atidarymo scena žadėjo nepaprastą reginį, pilną politinių metaforų ir alegorijų, prisodrintų aštria, bet sveika ironija. Tačiau kažkur buvo pargriūta. Kažkur scenaristui buvo sugedus spausdinimo mašinėlė ir, kol taisė, jis nulėkė į barą įkalti poros stikliukų tekilos. Nes grįžęs, jis užsuko tikrą degantį pragarą. Ir vis dar negaliu apsispręsti: ar man tai labai patiko ar visgi kažkiek nuvylė. Jeigu kalbėti tik apie vaizdus ir grimasas, tai fantazijos filmo kūrėjams galėtų pavydėti net pats Terry Gilliamas. Tačiau ar tokia filmo pabaiga ir ilgas kopimas kulminacijos link buvo vykęs pasirinkimas? Abejoju. O galėjo būti nenuginčijamas šedevras.
Filmas-opera. O gal opera-filmas? Tai ir yra klausimas, į kurį kiekvienas žiūrovas turėjo rasti asmeninį atsakymą. Man tai visgi opera, o tik po to filmas. Gal ir dėl to, kad visi aktoriai savo partijas įdainavo gyvai, vaidinimo metu. Tai tikro meistro darbas. Neveltui dar palyginus jaunas, debiutuojantis režisierius, jau spėjo sukurti dešimtis operos pastatymų savo vadovaujamoje Kopenhagos Operoje, o jau matuojasi naują kostiumą Londone, kur nuo rudens sezono imsis garsiosios Kovent Gardeno Operos meno vadovo posto. Kaspero Holteno filmas turi visko: komedijos, spalvingų personažų, įmantrių dialogų ir gražios muzikos. Dar gražesni yra visi filmo personažai. Jų grožis ir vidinis, ir išorinis, jų geismas tiek veržiasi lauk, tiek ir kunkuliuoja viduje. Tačiau vėl, atrodo puikų tempą ir nuotaiką laikiusiame filme, buvo sugrįžta prie operos ir daniškojo Hamleto tragizmo. Pabaiga užsitesia, nors filmo trukmė ir neilga. Žiūrovai vis mažiau reguoja į įvykius scenoje, o tikroje operoje tai būtų žiauri rykštė jos meno vadovui. Kaip debiutas – stipru, kaip galutinis variantas – pusėtina.
Toliau braukiu dienas kalendoriuje ir skaičiuoju valandas iki 17-ojo festivalio. 17 – pirminis skaičius. Jį pasitiksiu vis dar mintyse prasukdamas gražiausias scenas iš nepakartojamos „Pirminių skaičių vienatvės“.
Vakar kino gerbėjai visame pasaulyje užgniaužę kvapą nekantriai laukė šių metų Oskarų apdovanojimų pradžios. Vėsią sekmadienio popietę prie Kodak teatro prasidėjo dūzgiantis raudonasis kilimas. Pražygiavę pro žurnalistų ir gerbėjų minias, svečiai atsidūrė istorinėje salėje, kur prasidėjo 83-ioji Oskarų apdovanojimų ceremonija. Šiemet renginio organizatoriai nutarė atsisukti į jaunąją Holivudo kartą ir vakaro vedėjais pasirinko dabar į populiarumo viršūnę kopiantį Jamesą Franco ir jo kolegę – Anne Hathaway, kurios filmai šiuo metu neša didžiausia pelną platintojams. Jaunimas turbūt ir žavus savo nepatyrimu ir gyvybingumu, tačiau buvo momentų, kuriuose vedėjai rimtai strigo ir tik geras humoro jausmas padėjo užglaistyti tai, ką renginio režisierius tikriausiai išgyveno su dideliu nerimu.
Vakarą atidarė garbusis Tomas Hanksas ir apdovanojimas už meninį apipavidalinimą (Art Direction). Pirmąją statulėlę nugvelbė Timo Burtono idėjomis nuspalvinta pasaka „Alisa stebuklų šalyje“ (Alice in Wonderland). Galima manyti, kad didžiausią konkurenciją jai sudarė „Haris Poteris ir Mirties relikvijos“ (Harry Potter and the Deathly Hallows).
Vėliau sekęs apdovanojimas už geriausią kinematografiją šiemet subūrė labai stiprų ir talentingą operatorių penketuką. Visų priekyje žengė Rogeris Deakinsas. Devintą kartą nominuotas britas vakar vėl liko be apdovanojimo. Labai norėtųsi tikėti, kad jau greitai jis gaus ir „jubiliejinę“ nominaciją bei pagaliau bus pastebėtas ir įvertintas akademijos apdovanojimu. Jam stiprią konkurenciją sudarė subtiliu ir pulsuojančiu stiliumi „Juodają gulbę“ (Black Swan) nufilmavęs Matthew Libatique. O nugalėtojo laurai atiteko Wally Pfisteriui, kurio darbas privertė visus aikčioti stebint Christopherio Nolano mokslinės fantastikos šedevrą „Pradžia“ (Inception).
Tęsiant techninių apdovanojimų temą, labai nustebino filmų montažo kategorijoje triumfavęs „Socialinis tinklalapis“ (The Social Network). Mano favoritas šioje kategorijoje „Nevaldoma grėsmė“ (Unstoppable) net nebuvo nominuotas. Garso efektų ir garso montažo apdovanojimus be konkurencijos susirinko „Pradžia“. Tokio garso tobulumo iki šiol kine tiesiog nebuvo. Tai stiprus žingsnis į priekį ir reikia tikėtis, kad ateityje toks darbas prie filmo garso taps įprasta produkcijos dalimi. “Pradžia“ taip pat buvo įvertinta už geriausius vaizdo efektus.
Muzikinėje apdovanojimų dalyje žiūrovai salėje ir visame pasaulyje išvydo labai gražiai pristatytas visas keturias originalias dainas. Statulėlę į viršų kėlė jau etatinis Oskarų dalyvis, dvidešimt kartų nominuotas Randy Newmanas. Animaciniam filmui „Žaislų istorija 3″ (Toy Story 3) sukurta daina „We Belong Together“ pavergė daugelio širdis ir nepaliko abejonių dėl nugalėtojo. Tai buvo jau antras R.Newmano laimėtas Oskaras. 2002 antrais jis buvo įvertintas už dainą filmui „Monstrų biuras“ (Monsters Inc.)
Ir štai priėjom prie didžiausio vakaro nusivylimo. Oskaras už geriausią muziką atsidūrė Trento Reznoro ir Atticus Rosso rankose. Jų darbas prie filmo „Socialinis tinklalapis“ tikrai vertas pagyrų, tačiau, mano nuomone, šiemet sau lygių neturėjo Hansas Zimmeris ir jo „griausmingoji odė“ filmui „Pradžia“. Būtent Zimmerio muzika ir buvo tas kertinis akmuo iškėlęs filmo emocinę kartelę į tokias aukštumas. Gerų žodžių nusipelnė ir Alexanderis Desplatas, nuspalvinęs „Karaliaus kalbą“ (The King’s Speech) žaismingomis ir gyvomis melodijomis.
Kostiumu kategorijoje triumfavo favorite laikyta Colleen Atwood. Jos darbas su „Alisos stebuklų šalyje“ kostiumais buvo tas faktorius, kuris gelbėjo ir taip nelabai vykusį filmą. C.Atwood tai jau trečias Oskaras. Anksčiau ant apdovanojimų pakylos ji lipo už įspūdingus apdarus filmuose „Čikaga“ (Chicago) ir „Geišos išpažintis“ (Memoirs of a Geisha). Už geriausią grimą (Makeup) savąjį Oskarą gavo mistinis siaubo filmas „Vilkolakis“ (The Wolfman).
Geriausios dokumentikos kategorijoje laimėjo pasaulinės finansų krizės užkulisius ir intrigas nagrinėjantis „Inside Job„, įveikęs visų apkalbėtą ir išdiskutuotą juostą apie paslaptingąjį gatvės menininką Banksy „Išėjimas per suvenyrų krautuvę“ (Exit Through the Gift Shop).
Atkakli kova virė užsienio filmų kategorijoje. „Moteris, kuri dainuoja“ (Incendies) iš Kanados, “Už įstatymo ribų“ (Outside the Law) iš Alžyro ir „Iltinis dantis“ (Dogtooth) iš Graikijos nors ir gerai įvertinti ne viename tarptautiniame festivalyje, turbūt buvo susitaikę, kad pagrindinės varžybos vyks tarp danų filmo „Geresniame pasaulyje“ (In a Better World) ir meksikiečių dramos „Biutiful„. Šiose varžybose dvigubą pergalė pasiekė žinomos danų režisierės Susanne Bier juosta apie geresnio pasaulio paieškas ir kovą už asmenybės laisvę. Tačiau visą būrį garsiausių šalies aktorių subūręs filmas neturėtų užgožti stiprios ir emocingos Alejandro González Iñárritu istorijos apie visomis išgalėmis į gyvenimą besikabinantį dviejų vaikų tėvą, kurį užburiančiai suvaidino Oskaro laureatas Javieras Bardemas.
Animacinių filmų kategorijoje puikavosi tik trys filmai. Čia turbūt intrigos didelės ir nebuvo. Pixar animacijos šedevras, su trenksmu trilogiją užbaigusi „Žaislų istorija 3″ laimėjo pirmąjį Oskarą šerifui ir kosmoso kariūnui. Daugiau nei milijardą dolerių susižėrusi juosta iš viso gavo net 5 nominacijas, iš kurių laimėjo dvejose kategorijose.
Aktorių kategorijos šiemet buvo pilnos puikių ir įsimintinų pasirodymų. Vyrų kategorijoje už antraplanį vaidmenį favoritas buvo aiškus. Christianas Bale’as laimėjo už neprilygstamą ir daug jėgų bei fizinių kančių pareikalavusį nusigyvenusio boksininko vaidmenį filme „Kovotojas“ (The Fighter). Jam pagrindinę konkurenciją sudarė arogantišką, tačiau nuoširdų logopedą įkūnijęs Geoffrey Rush („Karaliaus kalba“). Tarp moterų buvo daugiau lygybės ir neaiškumų. Trečia kartą savo vardą prie nominacijų išvydusi Amy Adams dar kartą įrodė, kad yra viena talentingiausių savo kartos aktorių ir ateityje dar ne kartą visus žavės giliais ir prasmingais charakteriais. „Karaliaus kalboje“ mylinčios ir atsidavusios žmonos vaidmenį atlikusi Helena Bonham Carter kai kurių ekspertų nuomone pagaliau pribrendo aukščiausiems apdovanojimams. Tačiau labiausiai pradžiugino nominacija jaunajai aktorei Hailee Steinfeld. Keturiolikmetė be priekaištų išlaikė brolių Coenų vaidybos egzaminą ir nustelbė net ir tokius kino grandus kaip Jeffą Bridgesą ar Mattą Damoną. Puikia laikysena ir ne pagal amžių brandžia vaidyba apdovanota mergina apie apdovanojimus galės galvoti ateityje, o kolkas gali mėgautis pelnytais komplimentais ir atidžiai rinktis naujus projektus. O apdovanojimą gavo Melissa Leo , kuri daugiau nei prieš mėnesį džiaugėsi ir Auksiniu gaubliu. Prieš du metus gavusi nominaciją už vaidmenį filme „Užšalusi upė“ (Frozen River), šiemet aktorė buvo įvertinta už įspųdingai pateiktą despotiškos motinos portretą.
Pagrindinių vaidmenų kategorijoje nugalėtojus nuspėti nebuvo sunku. Per visą šiųmetinį apdovanojimų sezoną favoritais buvo ir liko tie patys: Colinas Firthas ir Natalie Portman. Antrus metus iš eilės tarp nominantų atsidūręs britas šiemet visus nustebino giliu ir jausmingu vaidmeniu, kuris jam pačiam buvo dideliu iššūkiu ne tik prieš save, bet ir prieš visą tautą. Juk filme „Karaliaus kalba“ jis tapo pačiu Karaliumi Jurgiu VI. Mikčiojančiam hercogui išgyvenant dėl savo negalios miršta tėvas, o brolis skandalingai atsisako sosto ir išvyksta su mylimąja amerikiete. Užgriuvusi atsakomybė ir prasidedantis karas tik dar labiau įpareigoja tinkamai pasirodyti prieš savo žmones. Karalius, peržengdamas per asmeninius įsitikinimus ir normas, atsiduoda į logopedo globą ir patiki jam svarbią užduotį – suteikti kalbą karaliui.
10 mėnesių atkaklių treniruočių ir visiškas atsidavimas baletui bei naujam vaidmeniui. Visa tai atsipirko su kaupu. Darreno Aronofskio juosta „Juodoji gulbė“ Natalie Portman padovanojo ne tik Oskarą, bet ir vyrą bei kūdikį, kuris vis labiau ryškėja net ir po plačiomis aktorės suknelėmis. Jeruzalėje gimusi Portman visą laiką buvo vadinama protingiausia Holivudo aktore, kuri atmeta „visą krūvą“ įvairiausių pasiūlymų filmuotis. Būdama trylikos ji visą pasaulį sužavėjo užburiančiu jaunos merginos vaidmeniu Luco Bessono trileryje „Leonas“ (Leon). Jau tada ji prilygo garsiajam Jean Reno. Praėjus 16 metų ji visus pribloškė dar vienu desperatišku vaidmeniu. Tame pačiame Niujorke vykstantis filmas rodo nepagražintą baleto kasdienybę, protu nesuvokiamą konkurenciją ir nuo jos apsėstą šokėją Niną.
Adaptuoto scenarijaus kategorijoje nugalėtojas taip pat buvo aiškus jau gana seniai. Aaronas Sorkinas įrodė, kad tai labiau jo, o ne Davido Fincherio filmas. Garsus scenaristas į didžiuosius ekranus perkėlė Beno Mezricho knygą apie jaunąjį milijardierių Marką Zuckerbergą. Pasaulinį ažiotažą sukėlęs filmas manęs nesužavėjo ir manau, kad tik stiprių konkurentų stoka leido Sorkinui „nugvelbti“ Oskaro statulėlę. Joelis ir Ethanas Coenai šiemet pristatė savąją Charleso Portiso novelės interpretaciją. Nors daugelis iškart ėmė lyginti naująjį pastatymą su 1969-ais metais pasirodžiusia juosta, patys Coenai gynėsi, kad jie daugiau atsižvelgė į novelę ir kūrė filmą pagal save. Manau, kad jeigu nebūtų „Socialinio tinklalapio“ ir viso jį supančio susižavėjimo, apdovanojimo jau penktą kartą būtų ėjęs atsiimti „dvigalvis slibinas“.
Originalaus scenarijaus apdovanojimas nustebino ne ką mažiau. Apdovanojimą kiek netikėtai atsiėmė „Karaliaus kalbos“ scenaristas Davidas Seidleris. 73-ejų metų britas iki šiol daug kam net nebuvo žinomas. Vienintelis garsesnis jo darbas – Franciso Fordo Coppolos filme „Takerio svajonė“ (Tucker: The Man and His Dream). Kartais susidaro įspūdis, kad akademija visiškai nenori pripažinti Ch.Nolano darbo stiliaus. Kolkas jis gali pasigirti, kad dirbo tik prie labai sėkmingų projektų, tačiau įvertinimas iš akademijos visada pasuka kažkur kitur ir genialujį britą aplenkia. Tokių šedevrų kaip „Memento“ ar „Tamsos riteris“ (The Dark Knight) kūrėjas tobulėja sulig kiekvienu projektu, bet ir tai neįtikino Oskarų žiuri ir Nolanas šiemet buvo paliktas be nominacijos už režisieriaus darbą.
Režisierių kova buvo turbūt mažiausiai nuspėjama. Vieni favoritu laikė „Socialinio tinklalapio“ dirigentą Davidą Fincherį, kai kitiems daugiausiai susižavėjimo kėlė Darreno Aronofskio darbas prie psichoerotinės dramos „Juodoji gulbė“. Dar kiti buvo įsitikinę, kad minimalistinį ir dažnai primityvų stilių naudojantis Davidas O. Russellas yra vertas garbingo įvertinimo. Kaip visada, savo gerbėjų ratą suburė Coenai ir jų vesternas „Tikrasis išbandymas“ (True Grit). Pastumkime šiuos režisierius į šalį ir užleiskime vietą nugalėtojui – Tomui Hooperiui. Šiam režisieriui dar tik 38 metai, o jo filmografijoje jau galima išvysti ne tik vieną geriausių 2009-ų metų Didžiosios Britanijos filmą „Prakeiktieji United“ (The Damned United), bet ir tokius sėkmingus ir populiarius TV mini-serialus kaip „Džonas Adamsas“ (John Adams) ir „Elžbieta I“ (Elizabeth I).
Ir atėjo metas išsiaiškinti, kuris gi filmas šiais metais 5700 Akademijos žiuri narių nuomone yra vertas metų filmo titulo. Konkurencija tarp filmų dar labiau išaugo kai apdovanojimų rengėjai nutarė praplėsti nominantų sąrašą iki 10. Tad į geriausiųjų tarpą pateko ir nepriklausomo amerikietiško kino atstovai „Vinterio kaulai“ (Winter’s Bone) ir Lisos Chodolenko juosta „Vaikams viskas gerai“ (The Kids Are All Right), jau laimėjusi Auksinį gaublį už geriausią komediją. 2008 metais su „Lušnynų milijonieriumi“ (Slumdog Millionaire) viską šlavęs Danny Boyle’as, šiemet liko tuščiomis, nors „127 valandos“ (127 Hours) buvo vertinamas kaip filmas, kuris gali nustebinti. Antrus metus iš eilės tarp geriausiųjų atsidūrė animacija. Tai turbūt sąlygojo ir tai, kad „Žaislų istorija“ – pelningiausias 2010-ųjų filmas. Broliams Coenams dažniausiai iš karto rezervuojama vieta. Ir jie dar niekada nenuvylė. „Tikrasis išbandymas“ nepasimetė tarp daugybės šių metų „galiūnų“. Marko Wahlbergo prodiusuota istorija apie „Kovotoją“ patraukė „Imtynininko“ (The Wrestler) gerbėjus, tačiau filme per daug tiek siužeto skylių, tiek režisūrinių klišių, kurios ir pakišo koją filmui, paremtam tikra istorija apie airių kilmės boksininką Micky Wardą. Tik po debiuto vasarą, „Pradžia“ daugeliui iškart pasirodė vienintelis rimtas pretendentas į geriausio filmo apdovanojimą. Meistriškai suregztas scenarijus, įdomus ir nuotaikingas aktorių kolektyvas, įspūdingas garsas ir specialieji efektai iškėlė šį filmą publikos akyse. Jeigu būtų remiamasi visuomenės nuomone, „Pradžia“ būtų tiesiog sutriuškinęs savo konkurentus. Tačiau prasidėjus rudens premjeroms, visas ažiotažas nurimo ir visi taikiniai persikėlė link „Juodosios Gulbės“, garsių bei įtakingų prodiuserių globojamo „Socialinio tiklalapio“ ir kuklios ir tuo pačiu išdidžios „Karaliaus kalbos“. Ekspertai ir visos įtakingiausios kritikų asociacijos sakė „Socialinis tinklalapis“, o štai Akademija skėlė – geriausias metų filmas „Karaliaus kalba“! Holivudas nusilenkė iškiliai Britanijos istorijai ir jų kinui. Gražu. Ypač dėl magiško aktorių trio.
Nusileidus Oskarų apdovanojimų užsklandai prasidėjo naujas kino sezonas. Naujos varžytuvės dėl kelio į kino olimpą. 2011-ieji žada netūnoti ankstesnių metų šešėlyje ir tikisi nušviesti kino ekranus dar negirdėtomis istorijomis.
Roberto Rodriguez į didįjį kiną atėjo tyliai, bet buvo sutiktas gausiomis pagyromis ir plojimais. Po netikėtos sėkmės ir pripažinimo, kuris režisierių aplankė po Sundance festivalyje rodytos debiutinės juostos „El mariachi„, tolimesnė teksasiečio karjera kilo daug greičiau, nei jis kada nors galėjo tikėtis. „Pasibalnojęs“ didesnį biudžetą, El mariachi vaidmeniui suradęs komerciškai žavingesnį Antonio Banderasą, Rodriguez sugrįžo su „Desperado“ bei žvaigždžių prikimštu „Kartą Meksikoje“ (Once Upon a Time in Mexico).
Dabar „mexploitation“ žanrą pasiruošęs atgaivinti „Mačetė“ (Machete). Originalus kurėjų kastingas mums dovanoja visa būrį nuostabių aktorių. „Šnipų vaikučiuose“ (Spy Kids) užgimęs personažas Mačetė pagaliau užsitarnavo pagrindinę rolę, į kurią vėl sėdęs Danny Trejo parodo ne tik per ilgą karjerą sukauptas žinias, tačiau ir prisimena savo karčią praeitį, kurioje ne kartą pats buvo atsidūręs už įstatymo ribų bei ragavęs kalėjimo duonos.
Filme į mus taip pat kreipiasi senatorius Johnas McLaughlinas (Robert De Niro), ekraną puošia imigracijos tarnybos agentė Sartana Rivera (Jessica Alba). O kur dar žavingoji Luz (Michele Rodriguez), chariztamiškasis niekšas Michael Booth (Jeff Fahey) ar seksualioji jo dukra April (Lindsay Lohan). Ir žinoma, R.Rodriguez niekada neapseis be kokios nors, filmą paryškinančios detalės. Šįkart tai trys veteranai, metę savo pensininkų šlepetes ir su trenksmu atgiję naujuose amplua. Tai Cheecho Marino ir Dono Johnsono tandemas, visiems gerai pažįstamas iš serialo „Nešas Bridžas“ (Nash Bridges) bei „nenugalimasis“ Stevenas Seagalas. Visa tai paverčia „Mačetę“ tikru „B movie“.
Tai filmas apie žmogų, patekusį už įstatymo bei visuomenės normų. „Mačetė“ gali būti palaikyta Mariachi trilogijos tęsiniu, tačiau čia pagrindinis veikėjas vietoj brazdenimo gitara, vikriai išsitraukia aštriausius bei ilgiausius peilius ir nerodo nė lašelio gailestingumo. Stiprus socialinis, politinis kontekstas, režisieriui gerai pažįstamos, pietines JAV valstijas kamuojančios emigracijos problemos ir kultūriniai skauduliai. Rodriguezas idėją apie pilnametražį Mačetės filmą brandino nuo pat karjeros pradžios. Laikas šiai juostai pasirinktas puikiai, stilius išlaikytas aukštumoje, efektas pasiektas. Dabar labiausiai įkvepia žinojimas, kad „ex-federale“ sugrįš dar dukart – tęsiniuose „Machete Kills“ ir Machete Kills Again“. Bus kraujo!
Rizikuosiu būti nepopuliariu ir nesuprastu, tačiau drąsiai pasakysiu, kad „Socialinis tinklalapis“ (The Social Network) – didžiausias šių metų nusivylimas. Gal ir nuskambės banaliai, tačiau savo reakciją pamačius filmą prilyginčiau žmogaus, laukusio Ferrari, o gavusio padėvėtą „golfą“. Laukiau kažko naujo, novatoriško ir visaip kaip nepriekaištingo. Į šį filmą dėjau daugiau vilčių nei į tokius metų favoritus kaip „Pradžia“ (Inception) ar „Juodoji gulbė“ (Black Swan). Nesulaukiau nieko ir likau prie suskilusios geldos. Stebint kino ekrane plaukiančius titrus, buvo nuoširdžiai gaila, kad tokie talentingi žmonės nesugebėjo iki galo įvertinti šios galimybės ir pateikti bent kiek originalesnių idėjų.
Verta pradėti nuo režisūros. O juk jai vadovavo tikras genijus! Vienas geriausių savo kartos atstovų Davidas Fincheris, jau spėjęs įeiti į kino istoriją kaip reiklus ir kūrybingas režisierius. Jo filmografijoje aukso raidėmis įrašyti tokie šedevrai kaip niūrusis kriminalas „Septyni“ (Se7en), maištingasis „Kovos klubas“ (Fight Club) ir jausminga bei „Keista Bendžamino Batono istorija“ (The Curious Case of Benjamin Button). Tačiau Davido Fincherio kūrybą galutinai įvertinau patekęs į „Zodiako“ (Zodiac) pasaulį. Tai buvo išskirtinė kino puota, beveik 3 valandos įstabaus detektyvo. Taip pat derėtų nepamiršti tamsaus ir prieštaringo trilerio „Žaidimas“ (The Game), kuriame į keistas pinkles patenka šiuo metu į kovą su vėžiu stojęs garsusis Michaelas Douglasas. Taigi, kodėl tokią patirtį sukaupęs ir visas kino „pamokas“ išmokęs režisierius paslydo ant lengvos ir, atrodytų, nepriekaištingai sudėliotos bei išnarstytos biografijos. Žiūrint filmą labiausiai pasigedau jausmo, kad kitoje kameros pusėje stovi Davidas Fincheris, žmogus, kurio pastangomis „Kovos klube“ sužibėjo Brado Pitto herojus Tyleris Durdenas. Pastarąjį Empire išrinko geriausiu visų laikų filmų veikėju.
Ar tai vien tik Fincherio nesėkmė? Pagrindinių aktorių vaidyba labai jau vidutiniška, tačiau jau dabar aišku, kad daugumai, ypač Jungtinėse Valstijose, pagrindinių vaidmenų atlikėjų Jesse Eisenbergo, Andrew Garfieldo, Justino Timberlake pasirodymas patiks. Jau turbūt tapo madinga kiekvienais metais užsikabinti ant vieno, iš pirmo žvilgsnio, mažesnio filmo ir kelti jį į viršūnę, taip parodant, kad visiems suteikiamos lygios galimybės ir šansai laimėti. Taip pat ieškoma naujų žvaigždžių, nes senasis Holivudo „fabrikas“ jau nebėra toks pelningas ir geidžiamas koks buvo prieš 10 metų. Kaip bebūtų, „Socialinis tinklalapis“ tikrai nėra mažas bei vienišas šiųmetinėje filmų kompanijoje. Filmo krikštatėviais galėtume laikyti tokius įtakingus Holivudo prodiuserius kaip Scottas Rudinas („Šioje šalyje nėra vietos senukams“, „Valandos“) ir Kevinas Spacey („Anapus jūros“, „21″)
Pamatęs Aarono Sorkino pavardę, įrašytą tarp filmo kūrėjų, pagalvojau, kad ir jis prodiuseris. Ir neklydau. Tačiau šalia to, mano didžiausiai nuostabai, būtent A.Sorkinas adaptavo Beno Mezricho knygą apie jaunąjį milijardierių Marką Zuckerbergą. Šiemet jau ketvirtą kartą Auksiniam Gaubliui nominuotas scenaristas turi daugiau šansų laimėti nei bet kada anksčiau. Turbūt nėra abejonių, kad sausio pabaigoje jis, kaip beje ir filmas, išgirs savo vardą skelbiant Oskarų nominacijas, o vasario 27-ąją galbūt net lips ant scenos Kodak teatre atsiimti Akademijos apdovanojimo.
Bet ar tai tas pats Aaronas Sorkinas, kuris pasauliui davė tokius filmus kaip provokuojanti karinė drama „Geri vyrukai“ (A Few Good Men), jausminga ir šmaikšti komedija „Amerikos prezidentas“ (The American President) ar kandusis „Čarlio Vilsono karas“ (Charlie Wilson’s War)? Nederėtų pamiršti ir nepaprastai sėkmingo Tv serialo „Baltieji rūmai: Valdžios troškulys“ (The West Wing). Mano nuomone, „Socialinis tinklalapis“ nė iš tolo neprilygsta ankstesniems Sorkino pasiekimams, o nuobodi siužeto linija atrodo lyg suklijuota iš padrikų biografijos puslapių. Tai visiškai palaidoja bet kokį įdomumą žiūrėti ir taip vidutinį rezultatą. O gaila, nes, mano akimis, būtent kruopštus scenarijus galėjo išgelbėti filmą. Tai bene pirmas kartas per pastaruosius metus, kai aš nesutinku su daugelio kritikų metų pasirinkimu. Savo žodį jau tarė didžioji dalis filmų ekspertų ir „Socialiniam tinklalapiui“ nutiesė raudonąjį kilimą apdovanojimų maratono link.
Atėjo gili žiema, pats metas, kaip ir kasmet, paskirti tris geriausias valandas detektyvų karaliui „Zodiakui“. Aš vis tiek tikiu Davidu Fincheriu!
„Alisa Stebuklų šalyje“ (Alice in Wonderland) geriausiai iliustruoja dabartinę situaciją kine. Užtenka skambių pranešimų apie tai, kad filmą režisuos Timas Burtonas, vaidins Johnny Deppas ir štai jau paklotas raudonas kilimas, kartu nutiesiantis kelią tarp pelningiausių metų filmų. Daugiau nei milijardą dolerių uždirbusi juosta neabejotinai pradžiugino Walt Disney Pictures, tačiau ar filmas taip pat patenkino ir kino gerbėjus?
Kadangi esu didelis Timo Burtono kūrybos gerbėjas, atidžiai sekiau visas naujienas susijusias su naujausia Lewiso Carollo pasakos interpretacija. Gal kaltas tas nekantrus laukimas arba kartelę šio, nepabijosiu pasakyti, kino burtininko darbams esu iškėlęs pernelyg aukštai. Tačiau nuo pat pirmųjų kadrų manęs neapleido mintis, kad net ir pačiam režisieriui šis darbas nėra toks malonus ir daug žadantis, kiek jis galėjo tikėjosi. Drįsčiau teigti, kad didžiąja dalimi tai ne jo kaltė. Tiesiog visam filmui koją pakišo siaubingas scenarijus. O tai labai netikėta! Juk jį parašė pripažinta Walt Disney Pictures scenaristė Linda Woolverton, kuri šiai studijai ir visam pasauliui sukūrė tokių animacijos perlų kaip „Liūtas karalius“ (The Lion King) bei „Gražuolė ir pabaisa“ (Beauty and the Beast) siužetus.
Deja visiems pasitaiko nesėkmių. Fantasmagoriško kūrinių negelbėjo ir T.Burtonui įprasta spalvų bei keistenybių fiesta. Nors visi veikėjai buvo įvilkti į nuostabaus grožio apdarus, o kūrėjo vaizduotei nebuvo jokių ribų – rezultatas labai nuvyliantis. Pagrindiniui vaidmeniui pasirinkta australė Mia Wasikowska niekaip nesugebėjo įsijausti į nerūpestingą ir smalsią heroję. Ji tik vaikščiojo iš vieno gražaus kadro į kitą nedrąsiai tardama savo eilutes. Ir nors aukščiausio kalibro antraplaniai aktoriai taip neklydo, tačiau tokia kompanija kaip Helena Bonham Carter, Anne Hathaway ar balsus savo herojams paskolinę Alanas Rickmanas ir Michaelas Sheenas buvo verti ryškesnių rolių ir stipresnio filmo.
Dabar belieka leisti žiemos vakarus prisimenant tokius, klasika tapusius Timo Burtono filmus kaip „Edvardas Žirkliarankis“ (Edward Scissorhands) ar „Vabalų sultys“ (Beetle Juice). Taip pat reikia tikėtis, kad naujas bendras Tim Burtono ir Johnny Deppo filmas apie vampyrus bus sėkmingas sugrįžimas į šlovės olimpą.
Dar vienas Mario Martinsono bandymas, dar vienas prisvilęs blynas. Pasitelkęs lietuvių numylėtinį Andrių Mamontovą ir pripažintą japonų aktorę Kaori Momoi, latvių kilmės režisierius tikėjosi, kad asmeninis pagrindinių veikėjų žavesys bei meistriškumas nuties kelią filmo sėkmei.
Deja nepadėjo nei A.Mamontovo parašyta lyriška daina, nei poetiškai nufilmuotas kosmopolitiškasis Honkongas. Absoliučiai jokio scenarijaus nebuvimas, chaotiškas montažas ir daugybė, atrodo, nereikalingų kadrų. Šios ir panašios mintys užplūdo vos tik prasidėjus filmui. Nors į seansą keliavau su nemažais lūkesčiais ir tikėjimu, kad pagaliau M.Martinsonas pasitaisė po ne itin sėkmingo ir profesionalaus bandymo su filmu „Nereikalingi žmonės„.
Mamontovas dar kartą įrodo, kad yra geresnis kompozitorius, o gal ir dainininkas, negu aktorius. Žiurint filmą yra momentų, kada atrodo, jog jis nesugeba atsikratyti minčių, kad priešais ar už nugaros stovi kamera. Tai jam aiškiai trukdo susitelkti į vaidmenį. Vaidybos pamokų buvo galima pasisemti iš Kaori Momoi. Tarptautinių festivalių laureatė, vaidinusi ir garsiojoje dramoje „Geišos išpažintis“ (Memoirs of a Geisha), šįkart pati pasisiūlė vaidinti Mario Martinsono ateities projekte po to, kai išvydo „Nereikalingi žmonės. Karjeros puslapiuose įrašiusi vaidmenis tokių kino grandų kaip Akiros Kurosawos bei Takashi Miike filmuose, dabar aktorė gali ramiai leisti dienas eksperimentuodama.
Galbūt M.Martinsono planams dėl būsimo filmo kažkiek pakenkė ir tuometinis Kar-Wai Wongo pripažinimas ir pagyrimai už ankstesnį filmą. Gal pagautas įkvėpimas ir pasiūlė kreivai pamėgdžioti šį Honkongo kino genijų. Bandymas stipriai nepavykęs ir belieka palinkėti, kad trečias kartas nemeluotų.
Prabėgo karščio negailėjusi vasara ir vėl iš už kampo atsliūkino ruduo. Kaip jau tapo įprasta, kartu jis atneša ir naują gero kino sezoną. Apart tokių išimčių kaip Christopherio Nolano „Pradžia“ (Inception), niekam nepaslaptis, kad kino studijos vasarą laiko ne pačiu tinkamiausiu metu pristatyti geriausius ir naujausius kūrinius. Todėl už lango atvėsus orams ir įkyriai barbenant lietui, mes vėl keliaujame į kino teatrus ar leidžiame vakarus namie kartu su geriausiais filmais.
Ilgai galvoje sukosi mintys ir idėjos – kokį filmą pasirinkti po pertraukos. Galiausiai priėjau prie išvados, kad reikia pradėti tuo, kuo pabaigiau ir kas, neslėpsiu, vis dar kelia didžiausią susižavėjimą – Coenų kūryba. Ethano ir Joelio minčių ir neišsenkančių idėjų klodai turbūt slypi „kažkur anapus“ nes niekas iki šiol nesugebėjo „perkąsti“ jų genialumo bei įminti mįslę iš kur šie „Holivudo siamo dvyniai“ semia įkvėpimą bei subtilų sąmojį.
„Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men) prasideda monologu, kai tuo metu kamera ramiai žvelgia į vakarų Teksaso tolius, nudažytus blyškiomis spalvomis ir siekiančius, atrodo, patį pasaulio kraštą. Ganėtinai greitai filmas mus supažindina su trimis pagrindiniais veikėjais: samdomu žudiku Antonu Chigurhu (Javier Bardem), Vietnamo karo veteranu Llewelynu Mossu (Josh Brolin) ir vietinio miestelio šerifu Edu Tomu Bellu (Tommy Lee Jones).
Vieną ramią 1980-ųjų dieną, medžiodamas „ugningose“ Teksaso prerijose, Llewelynas netikėtai aptinka kraupaus susišaudymo padarinius. Narkotikų prikrauti, kulkų suvarpyti automobiliai, daugybė negyvėlių, besivoliojančių ant dulkėtos, krauju nusidažiusios žemės. Net šunys – ir tie nušauti. Čia mes išgirstame senąją vesternų frazę „The Last Man Standing“, reiškiančią paskutinį gyvą susišaudymo dalyvį. Llewelynas jį randa pavėsyje parimusį į medį, tačiau gyvybės ženklai jam jau svetimi. Šalia guli lagaminas pilnas pinigų. Tokio radinio palikti nevalia, tad Llewelynas grįžta namo su 2 milijonais dolerių, kurie, kaip paaiškės vėliau, taps jo pandoros skrynia, visų nelaimių pradžia. Netikėtai praturtėjęs, jis užsitraukia nusikaltėlių, norinčių atgauti pinigus, nemalonę. Šie, savo ruoštu, pasamdo žiaurų ir bejausmį žudiką Antoną Chigurhą, šluojantį visus su savo įmantriu ginklu. Čia ir prasideda įtemptas katės ir pelės žaidimas, kuriame nestinga emocijų, kraujo, aukų ir desperacijos.
Coenai meistriškai kuria trilerio atmosferą, o įtraukiantys ir netipiški siužeto posūkiai neleidžia nei akimirkai suabejoti filmo išskirtinumu bei kokybe. Pagal kultinio ir šiuo metu vienu iš geriausių Amerikos rašytojų laikomo Cormaco McCarthy novelę pastatytas filmas yra pirmoji brolių Coenų adaptacija. Iki šiol jie galėjo pasigirti vien tik originaliais scenarijais. Tačiau dabar jau niekas neabejoja, kad bandymas pritaikyti pripažinimo sulaukusį kūrinį buvo nepaprastai sėkmingas. Kalbant apie šio filmo pasisekimą, nepamirštami apdovanojimai, kuriuos jis susižėrė per visus metus, garbingai keliaudamas iš vienos ceremonijos į kitą bei klausydamas iškilmingiausių liaupsių ir susižavėjimo šūksnių. „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ buvo nominuotas 8 Oskarų statulėlėms, iš kurių atsiėmė 4, tarp jų ir už geriausią metų filmą. Nuošaly neliko ir BAFTA, Auksines kaukes įteikusi trijose kategorijose, bei Auksiniai gaubliai „nepagailėję“ dviejų prestižinių apdovanojimų. Filmas, kaip jau Coenams tapo įprasta, dalyvavo Kanų konkursinėje programoje ir buvo nominuotas Auksinei palmės šakelei.
Kurdami „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ Coenai ne tik kad nesibaimino pasiskolinti idėjų bei įkvėpimo iš klasikinių Holivudo filmų, tačiau tai darė itin taikliai. Kaip visada, režisieriai nepamiršo Alfredo Hitchcocko ir jo kurybos. Išskirtinę duoklę šiam kino grandui Coenai atidavė dar kurdami 2001-ųjų juostą „Žmogus, kurio nebuvo“ (The Man Who Wasn’t There). Neo-noir stiliaus pasakojimas vyko būtent Hitchcocko pamėgtoje Santa Monikoje, taip pat panaudojant jo autografu virtusius rakursus bei estetiką. Naujajame filme Coenai ypač aiškiai deda nuorodą į legendinę 1960-ųjų Hitchcocko siaubo misteriją „Psichopatas“ (Psycho). Ten taip pat galima išvysti filmo heroję atvykstančią į nuošalų motelį, kuriame dedasi protu nesuvokiami dalykai. Tik čia nėra Normano Bateso, motelio savininko ir žiauriaus paranojiko. Čia išsigandęs Llewelynas Mossas slepiasi nuo artėjančio blogio – Antono Chigurho, sekančio bėglį paskui lagamine įtaisyta siustuvą. Neišvengė šis filmas palyginimų su ankstesniu Coenų šedevru „Fargo“, kuriame ne tik nagrinėjamos panašios temos, tačiau ir esama panašių scenų. Taip pat režisieriai atidavė deramą pagarbą senųjų vesternų kūrėjams, jų mėgstamai peizažų poezijai bei vyriškam orumui. Patys broliai, kalbėdami viename iš interviu, pareiškė, kad išskirtinė duoklė buvo skirta Samo Peckinpaho kūrybai ir jam būdingiems bruožams. O kad žiūrovas patikėtų šios istorijos gyvybingumu, Coenai vėl pasitelkia seną bendražygį, kinematografą Rogerį Deakinsą, kuris pasiraitojęs rankovęs drąsiai neria į neribotas Teksaso platumas, pateikia mums įniršusio A.Chigurho veidą stambiu planu ir siūlo į viską pažvelgti šiek tiek senamadiško kino akimis. Nemažiau verti paminėjimo ir kiti aktoriai: Llewelyno Mosso žmona Carla Jean (Kelly Macdonald), gansterių patikėtinis Carsonas Wellsas (Woody Harrelson) ir buvęs policininkas (Barry Corbin).
Dabar būtų sunku prisiminti kitą filmą, sulaukusį ne tik daugybės įvairių vertinimų ir nuomonių, bet sukėlusį nesibaigiančias ir gilias diskusijas bei samprotavimus apie tai, kas norėta pasakyti, kokie motyvai ir įsitikinimai lydėjo juostos herojus. C.McCarthy novelės ekranizacija pabaigoje privertė ne vieną žiūrovą linksėti galva bei purkštauti dėl staiga nutrūkusios pasakojimo linijos, neaiškios pabaigos ar per daug giliai paslėptų metaforų. Tačiau aš siūlau į viską žvelgti šiek tiek paprasčiau, iš mūsų žemiškosios prizmės, nesistengti pakilti aukščiau, o kaip tik leistis žemyn, į tamsias ir kartais net nuodėmingas žmogaus mintis. Filmas tikrai nesiūlo lengvos „penktadieninės pramogos“. Čia bus nesvetimos tokios temos kaip likimas, žmogaus egzistencija ar sielos bei sąžinės sąjunga. Tai temos, neišsemiamai aptariamos Coenų kūryboje, o ypatingai „Fargo“, kurio pabaigoje Frances McDormand atskaito jaudinantį moralą sulaikytam žmogžudžiui apie nusikaltimo beprasmybę, apie tai, kad vienas nelemtas poelgis tikrai nepadės kardinaliai pakeisti gyvenimo, neužtikrins ramios senatvės ir negarantuos vidinės ramybės. O juk tas pragaištingas žiaurumas kainuoja žmogiškąsias aukas, kurių jau nesugrąžinsi. Vidiniai prieštaravimai galbūt svetimi nė kruopelytės užuojautos neturinčiam Antonui Chigurhui, tačiau senasis apygardos šerifas nuolat apie tai galvoja, mintimis grįžta į savo jaunystę ir bando ten semtis stiprybės, kad atlaikytų ne tik metų naštą, bet ir vis įžūlėjančius nusikaltimus bei jų pasekmes. Jis mato, kad šioje žemėje nebėra vietos seno sukirpimo žmogui – doram visuomenės nariui, besiremiančiam tvirtais idealais. Prisimena dienas kai pats buvo jaunas, pradedantysis šerifas, užėmęs tas pačias pareigas kaip ir jo tėvas bei senelis. Dabar žvelgia į susvetimėjusį pasaulį ir nemato deramos pagarbos, pusiausvyros, stebi keturmyliais žingsniais besikeičiantį jaunimą ir purto galvą netikėdamas jog senoji gvardija prarado savo „šalį“. Jiems liko tik prisiminimai, lyg neryškus vesterno filmas, vaizduojantis jaunus vyrus, jojančius per bekraštes prerijas, bet atsimušančius į naują, anksčiau ten nestovėjusią sieną. Coenų dažnai prisimenamas Vietnamo karas prieš dabartines negandas atrodo tik kaip maža dėmė šiuolaikinio pasaulio ydų katile. Jis vis pilnėja ir panašėja į pragarą, vietą, kurioje greitai nebebus miela gyventi.
„Spėk. Aš negaliu už tave spėt. Būtų nesąžininga.“
Šie Javiero Bardemo herojaus žodžiai geriausiai atspindi laisvę, kurią suteikia filmas. Laisvę savaip interpretuoti, vertinti, pamilti arba nekęsti. Aš be jokios dvejonės renkuosi nuolankią ištikimybę „senukams“. Galbūt Coenai ir nepastatė naujos šalies, tačiau nors ir „kaldami seną vinį, jie pasirinko naują plaktuką“ ir tikrai atvėrė dar neatrastą kino erdvę. Tokią, kurioje galima klaidžioti amžinai ir niekada nepritrūks įspūdžių ar keisčiausių pakeleivių.
Su dideliu entuziazmu grįžtu prie brolių Coenų retrospektyvos ir dar kartą prisimenu „Didįjį Lebovskį“ (The Big Lebowski). 1998 metais visas pasaulis pagaliau sužinojo kaip gyvena Bičas.
Atrodo, kad ir ko imtųsi garsiausias Holivudo „dvigalvis slibinas“ (Ethan Coen ir Joel Coen), jis niekada neprašauna pro šalį. Preciziškas kruopštumas kuriant kiekvieno filmo scenarijų jiems užtikrino vietą tarp labiausiai vertinamų rašytojų, o originalūs ir nestandartiniai sprendimai užkėlė į režisierių šlovės olimpą.
Vieną ramų rytą Džefrio Lebovskio arba tiesiog Bičo (Jeff Bridges) gyvenimą sudrumstė nelaukti svečiai. Du gansteriai, sumaišę jį su milijonieriumi Džefriu Lebovskiu, įsiveržė į butą ir pareikalavo grąžinti pinigus, kurios neva pasiskolino jo tariama mergina Bonė Lebovski (Tara Reid). Negana to, vienas iš įsilaužėlių dar apmyžo Bičo kilimą. To ramiam Los Andželo gyventojui jau buvo per daug. Suerzintas tokio įžulumo jis viską papasakojo dviem geriausiems draugams – Vietnamo karo veteranui Valteriui Sobčiakui (John Goodman) ir Doniui Kerabatsosui (Steve Buscemi).
Bičas nutaria susitikti su tikruoju milijonieriumi Džefriu „Didžiuoju“ Lebovskiu (David Huddleston). Ir nors du Lebovskiai neparodė didelės meilės ir pritarimo vienas kitam, neilgai trukus jie vėl susitiko akis į akį. Priežastis – Bonės Lebovski „pagrobimas“, išsirutuliojęs į painią ir pavojingą detektyvinę istoriją, kuri visiškai sujaukė Bičo ir jo draugų kasdienybę, įprastus boulingo treniruočių grafikus bei Valterio šeštadieninį šabą.
Taigi Bičas gauna užduotį tarpininkauti ir perduoti pinigus išpirkos prašantiems nusikaltėliams bei susigrąžinti merginą. Tačiau savo nelaimei, leidžia kartu važiuoti ir karštakošiui Valteriui. Nuolat apie Vietnamo ir kitus karus tauškiantis anti-pacifistas nėra nusiteikęs taip lengvai atiduoti mašinoje gulintį milijoną dolerių. Jo amunicijoje jau paruošta „kiaulė“- lagaminas su purvinais apatiniais. Perdavimas įvyksta, tačiau tikrai ne taip, kaip buvo planuota. Vyrai išmeta „kiaulę“, bet merginos sutartoje vietoje nė kvapo. Milijonas liko. Jis liko automobilyje. Tačiau greitai nebeliko pačio automobilio. Štai čia žiūrovai išgirsta vieną garsiausių frazių šiame filme „Biče, kur tavo automobilis?“. O kad Džefris Lebovskis žinotų..
Dingo pinigai, atsirado problemos. Lyg iš dangaus nukrenta senio Lebovskio dukra Modė (Julianne Moore), kuri tvirtina, kad jos tėvas visai ne milijonierius, o tik šeimos reikalų patikėtinis, po sparnu įsitaisęs inoringą pornografinių filmų aktorę. Kas vyksta toliau galėtų nuspėti tik Bičas arba tie, kurie jau yra matę filmą, pasakojantį apie didžiausią pasaulyje tinginį, visų tinginių reitingo lyderį, siurbiantį vieną „baltajį rusą“ po kito ir ramiai, primerktomis akimis traukiantį dar vieną svajingą „žolės“ dumą. Nihilistų nemėgstantis Bičas ir jo cholerikas, pykčio priepuolių nevaldantis draugas Valteris kelia tikrą ir nesuvaidintą destrukciją saulėtame Angelų mieste, kur, atrodo, nutūpė visi pasaulio velniai. Čia lyg Dantės pragaro katile, sukasi keli sluoksniai įvairiausio blogio ir pagundų, išdavysčių ir melo. Čia dėl pinigų aukojami kojų pirštai, deginamos mašinos ar užsiundomi įpykę vokiečiai su savo meškėnais.
Eilinį kartą Coenai surenka stiprią ir profesionalią komandą, kurioje išskirti galima jau ne kartą šiame bloge minėtą operatorių statytoją, aštuonių Oskarų nominacijų savininką Rogerį Deakinsą. Jo kuriamas vizualinis šedevras ir kartu su režisieriais „nutapyti“ fantasmagoriški Bičo sąmonės aptemimai prideda filmui seksualaus ir energingo žavesio. Filmas filme „Gutterballs“ yra vertas atskiro paminėjimo, o gal ir viso straipsnio. Boulingo batelių kolekcija iki dangaus ir juos padavinėjantis Sadamas Huseinas, grakščios Romos legiono šokėjos su Julianne Moore priešaky ir, žinoma, boulingo takelis, kurio skrieja pats Bičas. O kur dar garsioji Kenny Rogerso daina „Just Dropped In“!
Drįsčiau teigti, kad tai geriausiai ir kruopščiausiai parašytas brolių Coenų filmas, kuriame kiekvienas veikėjas įvilktas į subtilius ir originalumo nestokojančius satyros „marškinius“. Šio komiškoje gyvenimo tragedijoje verta gilintis ir pastebėti net epizodiškai ekrane pasirodančius veikėjus, nes kiekvienas čia turi savo rolę, savo nenuginčijamą ir galutinį tikslą. Meksikietis su nemenkais iškrypimais Jėzus Kvintana (John Turturro) reprezentuoja spalvingą ir mišrų emigrantų iš pietų kontingentą, kai nevykėlis seklys (John Polito) atskleidžia primityvią ir pilką detektyvo profesijos pusę bei lieka nieko nepešęs (lygiai kaip ir dauguma jų tikrame gyvenime). Modė Lebovski stovi už visą to laikmečio maištaujančią kartą, kuri nepripažįsta nusistovėjusių autoritetų, tačiau vis dar naiviai tiki gėriu bei kuria abstraktųjį meną. Kaip visada nepakartojamas Philipas Seymouras Hoffmanas nors ir trumpai šmėsteli ekrane, tačiau įtikinamai ir su neslepiama ironija suvaidina Didžiojo Lebovskio patikėtinį Brentą. Toki Brentą, kokių Los Andžele ir turbūt visame pasaulyje yra ne vienas ir ne du. Mielą padlaižį, kuris net absurdiškiausioje situacijoje išspaudžia savo plačią šypseną ir linksi tol, kol šeimininkui pasidaro gera.
Trys pagrindiniai herojai atspindi vieną iš Amerikos prarastųjų kartų. Kartą, kurią sunaikino karai, vidiniai nesutarimai ir nežinia dėl ateities. Šie žmonės nežino ko tikėtis iš gyvenimo, ko laukti rytoj ir kas bus poryt. Jie gyvena šia diena, dažniausiai nedirba ir tiesiog „vegetuoja“ bendrame šiuolaikinės visuomenės katile. Donis yra tilioji kompanijos dalis. Jis tik ramiai klausosi, kartas nuo karto primindamas apie save ne vietoje išsprūdusiomis replikomis ir kvaila šypsena, kuri nuolat erziną Valterį. Bet geriau reiktų paklausti, kas Valterio neerzina? Jis nekenčia pacifistų, nihilistų, visokio plaukio veltėdžių ir nusikaltėlių. Taip pat mažvaikių dėl pramogos vagiančių kitų žmonių automobilius. Jis tvirtai tiki, kad turi teisę būti žydu, reikšti savo nuomonę ramiame šeimyniniame restoranėlyje, nes bet kokie suvaržymai panaikinti. O kur dar jo, kaip Vietnamo karo veterano statusas ir jausmingi prisiminimai iš dramų džiunglėse bei garsioji frazė „Tu įžengi į skausmo pasaulį“, išgarsinusi tiek Johną Goodmaną, tiek jo herojų. Kaip dėl Bičo?.. Bičas tiesiog norėjo susigrąžinti kilimą.
Filmo „atidarymo scenoje“ pasakotojas (Sam Elliott) žvelgia į Los Andželą ir siūlo Jums istoriją apie nepaprastą jo gyventoją. Apie tokį, kurio įprastai gatvėje net nepastebėtumėte, o jam išėjus net neatsisuktumėte. Filmo pabaigoje, pats pasakotojas sėdi boulingo bare, ramiai geria aluti ir žino, kad viskas Bičui bus gerai, jis nepražus,o komanda laimės boulingo atkrintamąsias.
Jo Creedencų kasetės sukasi jau ne vieną dešimtmetį, laikas eina, žmonės keičiasi, „o Bičo gyvenimas tęsiasi“.
Nors šiais metais į festivalį grįžau jam jau įpusėjus, tačiau 15-asis Kino Pavasaris visgi spėjo pateikti malonių siurprizų ir suteikė daug teigiamų emocijų. Jau atslūgus karščiausioms diskusijoms, pats metas prisiminti ir įvertinti matytus filmus.
Praėjusių metų spalio mėnesį vykusiame tarptautiniame Londono kino festivalyje debiutavęs filmas iš karto sukėlė karštas diskusijas apie tai, ar filme keliamos problemos iš tiesų yra taip giliai įsišaknijusios šiuolaikinėje visuomenėjė. Buvau „Žvaigždžių ligos“ premjeroje Londone ir stebėjau minios reakciją, kai netikėtai kino ekrane nušvito Lietuvos kontūrai. Galiu drąsiai teigti, kad epizodas apie šokančias ir dainuojančias „žvaigždes“ Lietuvos parlamente sukėlė daugiausiai publikos juoko protrūkių, taip pat palikdamas ne vieną taip ir nesupratusį ar visa tai yra tikra, ar tik suvaidinta parodija.
Chris Atkins juosta tikrai nusipelnė kritikų liaupsių ir gali drąsiai stoti greta kitų geriausių pastarųjų metų dokumentinių filmų. Vienintėlė problema būti labiau pastebėtiems, pasak režisieriaus, yra ta, kad didieji platintojai bei kino teatrai atsisakė šio filmo, dėl jame eskaluojamų temų bei aiškios kritikos visai pramogų verslo industrijai. Lieka tikėtis, kad „Žvaigždžių liga“ atras savo žiūrovus ir sugebės išlikti aktualia dar ne vienerius metus.
Dar vienas Didžiosios Britanijos kino perlas laimėjo debiutuojančiam režisieriui BAFTA apdovanojimą bei gerą reklamą visame pasaulyje. Tikriausiai nemažiau negu visi prizai ar faktas, kad Duncan Jones tėvas yra garsusis aktorius ir dainininkas David Bowie, žmones į kino sales traukė originali filmo koncepcija, išpildymas ir vieno aktoriaus šou. Samas Rockwellas tikrai nepriekaištingai susitvarko su nelengva užduotimi išlaikyti filmo tempą, o jam mielai padeda kompiuterinis draugas, kuriam balsą paskolino pats Kevinas Spacey!
„Mėnulyje“ nagrinėjamos aktualios ir pasaulį jaudinančios temos: energetikos ateitis, kosmoso tyrinėjimas, klonavimas, žmogaus tapatybės klausimai. Galbūt dar šiek tiek jaučiasi debiutuojančio žmogaus ranka, nes filmas tiesiog kupinas puikių idėjų, kurios gal kiek per lengvai ir greitai iššvaistomos viską paaiškinant kelias paprastais sakiniais. Tačiau šiam filmui sunkiai kas nors galėtų prilygti vertinant originalumą, autentiką bei kuriamą atmosferą. Duncan Jones tvirtai įžengė į kino pasaulį ir jau dirba prie savo naujojo projekto pavadinimu „Source Code„, kuriame sutiko vaidinti tokie pripažinti aktoriai kaip Oskaro nominantai Jake Gyllenhaal, Vera Farmiga ir Auksinio Gaubio laureatas Jeffrey Wright.
Gerą įspūdį paliko ir antrasis filmas „pirmąją“ festivalio dieną. Drąsi prancūzų režisieriaus Philippe Lioret juosta nagrinėja imigracijos, rasinės bei kultūrinės tolerancijos temas. Filme net nebandoma slėpti kritikos dabartiniam Prancūzijos prezidentui N.Sarkozy ir jo vykdomai politikai.
„Sveiki atvykę“ pranoko visus mano lūkesčius ir paliko gilų įspūdį viso festivalio metu. Jis nufilmuotas tokia atvira, tikroviška maniera, jog kartais atrodo, kad žiūri dokumentinį filmą. Taip pat sužavi nuoširdi ir paprasta pagrindinių aktorių vaidyba bei įtraukiantis ir nenuobodus siužetas. Galima tik pagirti režisierių už šį sėkmingą ir vykusį manifestą prieš Prancūzijos valdžios veiksmus.
Tai be jokių abejonių maloniausiai nustebinęs filmas. Į seansą ėjau tikėdamasis lengvo ir smagaus filmo, o išvydau rimtą bei solidų pasakojimą apie šlovę, nuopuolį ir viltį. Pagrindinė filmo linija veda mus dviejų per Urugvajų keliaujančių vyrų keliu. Jie stoja kiekviename „pinigais kvepiančiame“ kaimelyje ir organizuoja imtynes. Vienas iš vyriškių, buvęs Vokietijos imtynių čempionas, kitas jo vadybininkas, besiveliantis į suktas avantiūras bei sutartas lažybas. Tačiau šalia šios istorijos, režisierius mums siūlo pagalvoti tiek apie šių „prarastų“ žmonių likimus, tiek apie visos šalies kasdienybę, apie Urugvajaus, o gal ir, plačiau žiūrint, Pietų Amerikos šiandieninę realybę.
Kiekvieną kartą, kai žiūriu Kino Pavasario filmus, pirmiausia juose ieškau autentikos. Bandau atrasti tai, kas priverstų mane patikėti kuriama aplinka bei ore tvyrančia atmosfera. „Netinkama diena žvejybai“ mums siūlo tikrą, nepagražintą Urugvajų, atskleidžia vietinių žmonių įtarumą, kuris kovoja su naiviu ir nepasotinamu smalsumu.
Paralyžuota mergina atvyksta į Lurdą, šventąją piligrimų lankomą vietą Prancūzijoje, kurioje, tikima, žmonės stebuklingai pagyja nuo sunkiausių ligų.
Iš tiesų negalėčiau sakyti, kad mane šis filmas sudomino. Nors ir buvo keletas įdomesnių vietų, taiklių satyriškų komentarų apie įsigalėjusius stereotipus, tačiau visumoje istorijai kažko trūksta, ji neįvykdo savo misijos prieš žiūrovą.
Nemanau, kad galima iki galo suprasti šį filmą. Tai galėtų padaryti tik pats Andy Kaufmanas. Garsus Amerikos artistas, pakylėjęs juoko sampratą į kitą lygį. Pakėlęs pasirodymų kartelę taip aukštai, kad šiuo metu retas kuris sugeba jam prilygti. A.Kaufmano gyvenimo istorija sudomino dviejų Oskaro statulėlių savininką, garsiausią Čekijos režisierių Milošą Formaną. 1968-iais į Jungtines Amerikos Valstijas atvykęs kūrėjas jau po septynerių metų tapo plačiai žinomu ne tik Holivude, bet ir visame pasaulyje. 1975-iais ekranus išvydo „Skrydis virš gegutės lizdo“ (One Flew Over the Cuckoo’s Nest), betarpiškai sužavėjęs publiką ir stipriai pasitarnavęs kylančiai Jacko Nicholsono žvaigždei. Poto sekė nemažiau sėkminga juosta „Amadėjus“ (Amadeus), pasakojanti apie paskutiniąsias garsaus kompozitoriaus W.A.Mocarto gyvenimo dienas.
Tačiau tikrasis režisieriaus demaršas prieš nusistovėjusį amerikietiško kino žanrą ir stereotipus pasireiškė būtent filme „Žmogus mėnulyje„. Jausminga ir komiška drama pasakoja apie niekieno nesuprastą žmogų, kuriam atrodė, kad viskas šiame pasaulyje yra laikina, todėl reikia gyventi šia diena ir nežiūrėti į praeitį. Andy Kaufmanas tikėjo, kad žmonės jį myli, kad vieną dieną jis taps didžiausia žvaigžde pasaulyje. Šis mažas žmogus dideliame pasaulyje rado gėrį, laimę, džiaugsmą. Jam niekada nepabodo dalintis tuo su kitais, užkrėsti aplinkinius gera nuotaika ir priversti juoktis susiėmus už pilvų. Ar galime sakyti, kad Andy svajonės išsipildė? Ar esame tikri, ko iš tiesų gyvenime siekė šis keistuolis? Galbūt jis kalbėjo apie tikrą žvaigždę danguje, norėjo tapti šviesuliu į kurį atsigrežtų visi planetos gyventojai. Šiame, metaforų pilname filme, kiekvienas žiūrovas atranda save. Žiurėdamas gali paklausti „kokią vietą užimu šioje žemėje? Ar paliksiu čia savo pėdsaką?“. Andy jį tikrai paliko. Kartu įrėmindamas savo gyvenimą, juoką, šypseną, meilę, tragediją ir išgyvenimus. Mirtis šios asmenybės nepalaužė. Tai buvo dar vienas jo pasirodymas, dar vienas šou, kurio metu žmonės su liūdesio gaidele prisiminė reto talento asmenybę bei susikibę, rankomis apjungė salę bendra gerumo aura. Deja, tai buvo paskutinis pasirodymas, paskutinė tikro menininko „gulbės giesmė“.
Jimas Carrey nepriekaištingai atlieka savo įsimintiniausią vaidmenį karjeroje. Jis įsijaučia į savo herojų tiek, kad vietomis suabejoji ar vis dar ekrane matai Jimą Carrey ar tai naujai atgimęs Andy Kaufmanas, o gal jo išgalvotas herojus, kandusis „komedijos niekšas“ Tony Cliftonas? Filme taip pat vaidina tokie aktoriai kaip Paul Giamatti, Courtney Love ir kaip visada nepakartojamas Danny De Vito. Šio filmo muzika rūpinosi kultinė amerikiečių roko grupė R.E.M., kuri net dvi savo dainas („Man on the Moon“ ir The Great Beyond„) yra skyrusi būtent Andy Kaufmanui. Jimas Carrey už vaidmenį buvo apdovanotas Auksiniu Gaubliu, o režisierius Milošas Formanas Berlyno kino festivalyje atsiėmė Sidabrinio Lokio apdovanojimą už geriausią režisūrą. Įdomus faktas – tiek Jimas Carrey, tiek Andy Kaufmanas gimė Sausio 17 dieną.
„Žmogus mėnulyje“ – filmas, privertęs nubraukti ne vieną nuoširdžią ašarą ir susimastyti apie savo tikslus šiame trumpame gyvenime. Noretųsi rašyti dar daug daug apie šią nepaprastą didžio žmogaus istoriją, tačiau sunku rasti tinkamus žodžius apibūdinti jausmą, kurį išgyvenau stebėdamas Andy Kaufmaną- žmogų, kuris mūsų žemėje svečiavosi labai trumpai.
Dirbtinis intelektas arba modernioji kosmoso odisėja
„Nepaprastas“, „Išskritinis“, „Stulbinantis“! Tokiais ir panašiais epitetais dažniausiai apibūdinamas filmas, po ilgos pertraukos sėkmingai gražinęs mokslinę fantastiką į kino ekranus. Dar kartą tenka žavėtis Steveno Spielbergo sugebėjimu pateikti filmą taip, kad juo žavėtųsi patys įvairiausi žiūrovai: nuo jaunosios auditorijos, kurią sudomins jų bendraamžis pagrindinis veikėjas, iki vyresnės publikos, kuri „skaitys“ filmą lyg metaforomis iliustruotą knygą.
„Dirbtinis intelektas“ (Artificial Intelligence: AI) pasirodė 2001-iais metais ir buvo neblogai sutiktas tiek kritikų, tiek žiūrovų visame pasaulyje. Vis dėlto Amerikoje jo sėkmė buvo laikoma kuklia, nes filmas uždirbo „tik“ 78 mln. dolerių (biudžetas 100mln.). Tiesa, juostai pavyko atsigriebti už Atlanto, kur susižėrė beveik 160mln. dolerių. Tačiau šis filmas žavi ne finansinais rodikliais, o savo ilga kelione į kino sales. Tai vienas ilgiausiai plėtotų projektų Holivudo istorijoje, kuris nuo idėjos atsiradimo iki premjeros plačiuosiuose ekranuose keliavo beveik 3 dešimtmečius.
Šios nepaprastos istorijos „tėvas“ ir ilgametis puoselėtojas – Stanley Kubrickas. Dar 7-ojo dešimtmečio pradžioje jam kilo idėja sukurti filmą remantis mokslinės fantastinės literatūros autoriaus Briano Aldisso novele „Super-Toys Last All Summer Long“. Jis pasamdė rašytoją, kad šis pateiktų pirmąji scenarijaus variantą. 1985 metais atrodė, kad viskas juda tinkama linkme: filmą prodiusuoti režisierius pasiūlė savo žentui Janui Harlanui ir geram draugui S.Spielbergui. Tačiau toliau sekė ne viena problema, ilgam atidėjusi filmavimo pradžią. Scenarijaus kūrimas nebuvo sėkmingas, nes išsiskyrė Kubricko ir Aldisso požiūris į istorijos plėtojimą. Pastarąjį pakeitęs Bobas Shaw prie projekto išdirbo tik šešias savaites ir pasitraukė dėl Kubricko sudaryto sudėtingo darbų grafiko. Kaip sakoma, trečias kartas nemelavo. Ianas Watsonas baigė rašyti scenarijų ir atidavė Kubrickui. Nepaisant rankose laikomo scenarijaus, kino klasikas atidėjo jį į šalį ir grįžo prie kitų projektų. Tuo metu jo argumentai buvo tokie, kad kompiuterinės technologijos dar nėra tiek pažengusios, kad galėtų sukurti tikroviškus robotus ir juos pavaizduoti ekrane taip, kad žiūrovai liktų sužavėti. Kubricko nuomonė pasikeitė, kai 1993 metais pažiūrėjo Spielbergo mokslinės fantastikos filmą „Jūros periodo parkas“ (Jurassic Park). Jau po metų buvo paskelbta apie atnaujintus darbus prie „Dirbtinio intelekto“. Pirmasis iššūkis buvo sukurti kompiuterinį robotą, kuris galėtų atitikti visus jam keliamus reikalavimus. Tačiau tai, pasak specialiųjų efektų kūrėjų, buvo visiska katastrofa. Jie niekaip negalėjo išpildyti režisieriaus sumanymo. Tuo metu Kubrickas buvo įsitikinęs, kad joks vaikas aktorius nesugebės įtikinamai suvaidinti robotą. Nusivylęs dėl nesėkmių, jis pasiūlė Stevenui Spielbergui perimti projekto vairą ir pačiam sėsti į režisieriaus kėdę. Tuo metu Spielbergas buvo labai sujaudintas tokio pasiūlymo ir parodyto pasitikėjimo, tačiau sugebėjo perkalbėti Kubricką toliau tęsti darbus, nes pats buvo užsiėmęs „Jūros periodo parko“ tęsiniu. Deja, S.Kubrickas vėl pastūmė „Dirbtinį intelektą“ ir susikoncentravo ties „Plačiai užmerktos akys“ (Eyes Wide Shut). Filmu, kuris tapo paskutiniu tikros kino legendos kūriniu. Oskaro laureatas Stanley Kubrickas mirė 1999-ųjų kovo 7 dieną Anglijoje, Hertfordšyro grafystėje, taip ir neįgyvendinęs vieno iš didžiausių savo gyvenimo projektų- sukurti filmą apie Pinokį ateities pasaulyje. Kur gražiai ir rūpestingai išdrožtą medinę figūrėlę pakeičia varžtais ir sriegiais suveržtas metalinis robotas.
Prabėgus pusei metų, Spielbergas, įtikintas Jano Harlano, ėmėsi pats rašyti naują scenarijų. Jis rėmėsi Kubricko surinktais dokumentais ir užrašais, taip pat, nepaisant kai kurių pakeitimų, stengėsi neatitolti nuo Iano Watsono versijos. Spielbergui tai buvo tikras iššūkis, nes nuo 1977-ųjų filmo „Artimi trečiojo laipsnio kontaktai“ (Close Encounters of the Third Kind) jis daugiau vienas scenarijaus niekada nerašė. Galima tik pripažinti, kad šis sugrįžimas prie rašymo tikrai pavykęs.
„Dirbtinis intelektas“ pasakoja apie 11-os metų berniuką vardu Deividas (Haley Joel Osment). Jis moka viską, ką ir paprastas vaikas. Gali reikšti jausmus, mylėti, yra linksmas ir reikalauja dėmėsio. Deividas- pirmasis robotas, sukurtas užpildyti spragą šeimose, kurių vaikai serga sunkiai pagydomomis ligomis. Tokia yra ir Svintonų šeima. Jų sūnus Martinas (Jake Thomas) yra užšaldomas, o Henris (Sam Robards) ir Monika (Frances O’Connor) Svintonai įsivaikina Deividą. Pastarasis labai prisiriša prie naujosios šeimos ir šis jo artumas labai trikdo pasimetusius tėvus. Galiausiai, pasveikęs Martinas grįžta namo, tačiau vaikai kartu nesugyvena ir lieka vienintelė išeitis- atsisakyti dirbtiniu intelektu valdomo roboto. Verdiktas Deividui aiškus- jis bus sunaikintas. Norėdama išgelbėti nuo tokio likimo, Monika palieka jį miško glūdumoj, kartu su jo kalbančiu žaisliniu meškiuku. Paliktas likimo valiai, Deividas keliauja tolyn ir patiria daugybę nuotykių, pavojų bei atranda naują pakeleivį- robotą žigolo (Jude Law), tenkinantį visas slapčiausias seksualines svajones. Jie tęsia šimtmečius truksiančią kelionę, kurios metu Deividas supras daugybę dalykų apie žmogiškumą, gėrį ir blogį, pasitikėjimą bei išdavystę.
„Dirbtinis intelektas“ – nuostabi kelionė per ateities pasaulį, kuriame viešpatauja technologijos ir robotų vergovė. Filmas užduoda labai daug klausimų, bet taip pat palieka erdvės asmeninėms interpretacijoms. Leidžia kiekvienam žiūrovui savaip įvertinti Monikos elgesį, moralinį aspektą ir visus Deivido patirtus nuotykius. Galima drąsiai teigti, kad S.Spielbergas su tokiu filmu tikrai nebūtų nuvylęs savo pirmtako. Atvirkščiai, Spielbergas viską darė taip, kaip ir Kubrickas: laikėsi maksimalaus konfidencialumo, aktoriams išdalindamas tik jų veiksmus scenarijuje ir išvaikydamas visus spaudos atstovus iš filmavimo aikštelės. Taip pat buvo suburta beveik visa dar Kubricko atrinkta komanda, išskyrus tokius nepakeičiamus Spielbergo partnerius kaip dviem Oskarais apdovanotas operatorius statytojas Janusz Kaminski ir turbūt garsiausias šių laikų kompozitorius, tikras muzikos genijus John Williams, kurio namų lentynose stovi jau penki Akademijos apdovanojimai. Verta paminėti, kad filmui savo balsus paskolino ne viena Holivudo garsenybė. Į žiūrovus balsu kreipėsi Seras Benas Kingsley, Meryl Streep, Robinas Williamsas ir Chris Rock. Tikrai simboliška, kad filmas buvo pastatytas būtent 2001-iais metais. Tai lyg dar viena duoklė legendinio režisieriaus karjerai bei ypatingai filmui „2001: Kosminė odisėja“ (2001: A Space Odyssey), kuris buvo vienas novatoriškiausių to meto kūrinių, pralenkusių laiką ir lūkesčius.
Stanley Kubrickas svajojo apie Pinokį. Apie tyrą, gražią istoriją, kuriai netrūktų sentimentalumo, gėrio, metaforiškų vizijų ir vertingų gyvenimo pamokų. Stevenas Spielbergas sulaukė tinkamo momento ir išpildė šią svajonę, titrų pabaigoje filmą dedikuodamas „Mūsų draugui Stanley Kubrickui“ („For Our Friend Stanley Kubrick“).
Darren Aronofsky pristato dar vieną sukrečiančią istoriją, kuri nepalieka abejingų ir atgaivina Mickey Rourke karjerą. Jis vaidina senstantį profesionalų imtynininką Rendį Robinsoną, kurio sveikata siunčia signalus, įspėjančius dėl vis dar tęsiamų kovų. Tikrąją šlovę dabar jam primena tik jaunesniųjų pagarba ir užsilikę trofėjai. Žiauri realybė Rendžiui pateikia ne vieną išbandymą, kuriuos įveikti jam padeda ir dukra (Evan Rachel Wood) bei nauja draugė (Marisa Tomei).
Filmas sugeba įtraukti savo realistiškumu ir nepagražinta realybe, tokia, kokią išgyvena ne vienas buvęs populiarus žmogus, nusileidus ryškiai ir spindinčiai žvaigždei. Beto ši juosta buvo viena žiūroviškiausių praėjusių metų Kino Pavasario festivalyje, pritraukusi pilnas sales žiūrovų, nekantraujančių išvysti „baro musę“ kovos ringe.
Vieną lemtingą vakarą senegalietis taksistas Solo paveža pagyvenusį vyriškį. Jis paprašo vairuotojo lygiai po dviejų savaičių nuvežti į už miesto esantį kalnų parką. Solo (Souleymane Sy Savane) suvokia, kokie liūdni yra Viljamo (Red West) ketinimai. Taksistas mėgina susidraugauti su dosniuoju klientu, kurį kiekvieną vakarą vežioja prie to paties kino teatro.
Irano kilmės amerikiečiui Raminui Bahrani dar tik 33-eji metai, tačiau jis jau spėjo apkeliauti daugybę festivalių ir susižerti skambius prizus už „Krautuvėlė“ (Chop Shop) ir „Kioskas Niujorke“ (Man Push Cart). Naujausioje savo juostoje jis pasakoja minimalistinę ir nepaprastai jaudinančią istoriją, kuri užburia savo tikrumu bei jaukia šiluma. Puiki ir nuoširdi aktorių vaidyba pakelia šį nepriklausomos studijos filmą į aukščiausią profesionalumo lygį. Tarptautiniame Fenecijos kino festivalyje filmas buvo apdovanotas prestižiniu FIPRESCI prizu.
Apie šį filmą turbūt daug sakyti nereikia. Griausmingas ir sprogstantis Quentino Tarantino sugrįžimas į populiariausiųjų top’us bei apdovanojimų nominacijas. Tikrai jautėsi iki galo išdirbtas scenarijus, sumanus aktorių pasirinkimas bei nepriekaištingas režisieriaus darbas. Daug kas kalba apie Cameroną, Bigelow, tačiau pagalvokim apie Tarantino, iškeliantį į viršų Oskarų statulėlę.
Slaptai misijai pasiryžę žydų kilmės amerikiečių kareiviai po mažą žingsnelį infiltruojasi į priešo gretas, o po to stilingai ir brutaliai išžudo Trečiojo Reicho karininkus. Tuo tarpu nuo neišvengiamos egzekucijos pasprukusi ir kino teatrą Paryžiuje atidariusi žavi mergina (Mélanie Laurent) planuoja asmeninę keršto akciją už sušaudytą šeimyną.
Filmas pasakoje apie vyruką vardu Bazilis (Dany Boon), kuriam per maksimaliai absurdišką situaciją atsitiktinė kulka pataiko tiesiai į kaktą. Laimei Bazilis išgyvena ir nutaria išsiaiškinti kas slypi už susišaudymo gatvėje. Tolimesni nuotykiai jį nubloškia į didžiausių kvaišų sambūrį, kur įvairiausių niekniekių apsėsti žmonės kuria stebuklus ir padeda jam įminti didžiąją mįslę. Filme pasirodo visas kolektyvas Prancūzijoje garsių aktorių, kurių priekyje žigiuoja André Dussollier.
Visus užbūrusios „Amelijos iš Montmarto“ (Le fabuleux destin d’Amélie Poulain) autorius, prancūzų kino pasididžiavimas, Oskarui nominuotas režisierius Jean-Pierre Jeunet 2009-iais pristatė naują komediją, pakerėjusią ne tik žiūrovus Prancūzijoje, bet visame pasaulyje. Man buvo garbė dalyvauti šio filmo premjeroje tarptautiniame Londono kino festivalyje ir matyti salėje susirinkusius žmones juokiantis iki ašarų ir dalinantis nuostabiomis emocijomis, kurias sukelia ši išskirtinai juokinga juosta. Jeigu kada nors turėsit galimybę pamatyti šį filmą- nepraleiskit jos! Gera humoro dozė garantuota!
Švedai tai daro! Ir daro labai labai gerai! Režisierius Tomas Alfredsonas sukūrė priešnuodį paauglių dievinamam „Saulėlydžiui“. Ir kaip pasakė vienas IMDB komentatorius „Twilight vs. Let the right one in: immaturity vs classics“. Tikriausiai versti net nereikia. Suprantate patys. Tai puikūs žodžiai, skirti išskirtiniam filmui, kuris pribloškia savo tyrumu, švedišku blyškumu ir stulbinančia jaunųjų aktorių vaidyba.
Mergaitei atvykus į miestą ima dingti žmonės, pasipila nepaaiškinamos žmogžudystės. Vienas žmogus randamas pririštas prie medžio, kitas – suledėjęs ežere. Baisiomis istorijomis besidomintis Oskaras netrukus supranta, kad Eli yra vampyrė. Tarp keistų vaikų užsimezga subtili meilės istorija.
Pradėsiu nuo padėkos festivalių festivaliui Kino Pavasaris ir jo rengėjams, kad atvežė šį filmą ir leido išvysti nepamirštamą reginį, tvirtai užsitikrinusį mano simpatijas viso praėjusių metų festivalio metu. Jei dabar, artėjant šių metų Kino Pavasariui, žmonės manęs paklausia „koks filmas labiausiai įstrigo iš praeitų metų?“- nedvejodamas atsakau „Pandoros skrynia“. Kartais tu tiesiog žiūri filmą, o kartais tu jį išgyveni. Nenoriu girtis, tiesiog sakau, kad ne kiekvienam garsiam ir pripažintam filmui pavyksta taip emociškai paveikti bei įtraukti. Žiūrėdamas šią juostą, nejučiomis esi įtraukiamas į vienos šeimos gyvenimą, kuriame pilna samyšio, pykčio, gailesčio ir nesusikalbėjimo. Viso to epicentre atsiduria trijų vaikų motina, serganti alzhaimerio liga ir jau skaičiuojanti paskutines dienas šioje žemėje. Suaugę vaikai skubiai atveža mamą iš kaimo į miestą, kad ši būtų šalia ir gautų geresnę priežiūrą. Tačiau senolei, kuri ir taip sunkiai orientuojasi aplinkoj ir nuolat ką nors pamiršta, visiškai nemiela gyventi tarp susvetimėjusių ir egoistiškų miestiečių. Laimei, močiutė pirmą kartą susipažįsta su savo paaugliu anūku bei užmezga šiltą ir nuoširdų ryšį. Galiausiai ji paprašo jaunuolio paslaugos- pargabenti ją namo, į širdžiai mielą aplinką, kad ten galėtų ramiai sutikti gyvenimo pabaigą ir prisiminti maloniausias prabėgusias akimirkas.
Režisierė Yesim Ustaoglu mums siūlo pažvelgti giliau- ne tik į šios konkrečios šeimos, bet į visos visuomenės situaciją. Dabartinė karta pamiršta savo šaknis, pagarbą bei nuolankią meilę gimdytojams, bėga per gyvenimą nepastebėdami paprasčiausių problemų artimiausiame šeimos rate. 2008-ųjų metų rudenį „Pandoros skrynia“ triumfavo San Sebastijano festivalyje, kur pelnė pagrindinį „Auksinės kriauklės“ apdovanojimą. Išskritinio paminėjimo nusipelnė 90-ies metų kino ir teatro veteranė, vis dar taip pat ryškiai ekrane spindinti Tsilla Chelton. 1918-ais metais Paryžiuje gimusi aktorė meistriškai kuria ligotos senolės portretą, nuspalvindama jį visomis įmanomomis spalvomis. Būtent aktorės patirtis ir žinios leidžia jai išpildyti sudėtingą ir tragišką vienišo žmogaus vaidmenį. Jos pastangos neliko nepastebėtos- tame pačiame San Sebastijano festivalyje Tsilla Chelton buvo pripažinta geriausia aktore.
Pripažintas režisierius Sam Mendes imasi drąsaus ir įdomaus žingsnio- pirmą kartą po Titaniko šlovės kartu suburti anuomet ekrane žibėjusius Leonardo DiCaprio ir savo žmoną Kate Winslet. Tai buvo didelė rizika, kadangi ši ekrano pora daugiau nei dešimtmetį nešė su savim visiems pažįstamų personažų įvaizdį, kurį pasukti kita linkme atrodė beveik neįmanoma. Tačiau tik ne Samui Mendesui. Padovanojęs kino gurmanams tokius, nepabijosiu pasakyti, šedevrus kaip „Amerikos grožybės“ (American Beauty), Kelias į pražūtį (Road to Perdition) ar „Desantininkai“ (Jarhead), šįkart režisierius pristato Richardo Yateso bestselerio „Nerimo dienos“(1962) ekranizaciją. Samas Mendesas savo darbą atlieka nepriekaištingai. Puiki aplinka, įdomūs režisūriniai sprendimai ir kruopščiai kuriama 1950-ųjų atmosfera neleidžia nuobodžiauti viso filmo metu. Į šį filmą ėjau nusiteikęs gana skeptiškai ir manydamas, kad tai gali būti didelė šio kūrėjo nesėkmė. Klydau visu 100 procentų. Ir dėl to labai džiaugiuosi. Prie viso šio tobulo išpildymo daugiausiai prisidėjo jau antrą kartą su Samu Mendesu bendradarbiavęs garsusis operatorius statytojas, net aštuonias Oskarų nominacijas sukaupęs legendinis Rogeris Deakinsas. Būtent gera kinematografija yra nepajudinama visų Samo Mendeso filmų vizitinė kortelė. Abu pirmieji jo filmai laimėjo Oskaro statulėlę šioje garbingoje kategorijoje. Tada apdovanojimus atsiėmė dar vienas kino magas Conradas L. Hallas (1926-2003). Deja, pastarojo nebėra tarp mūsų, tačiau jo pareigas perėmė nemažiau pripažintas talentas, iš kurio lauksime tolesnio sėkmingo bendradarbiavimo su režisieriumi. Artimiausias bendras darbas nusimato prie labai intriguojančio projekto- naujojo filmo apie agentą Džeimsą Bondą pavadinimu Bond 23.
Čia sakau „Wow“! To dar tikrai nebuvau matęs. O juk dėl ko mes einame į kiną? Kad išvystume kažką nepaprasta, dar nematyta, tai, kas mus priblokštų, nustebintų ir betarpiškai perkeltų į patį veiksmo įkarštį. „9-ajam rajonui“ tai pavyksta su kaupu. Filma kūrė vis dar karjeros laiptais kopiantis režisierius Neillas Blomkampas ir Holivude pripažintas Peteris Jacksonas, kuris šįkart persėdo į prodiuserio kėdę ir garantavo filmui gerą reklamą ir dėmesį visame pasaulyje. „9-asis rajonas“ sugeba perteikti savo pagrindinę idėją apie socialinę atskirtį ir rasizmo padėtį visuomenėje bei papasakoti istoriją apie paprastą tarnautoją (Sharlto Copley) , kovojantį ne tik prieš neklusnius ateivius, bet ir prieš bejėgę sistemą. Visa tai pasakojama tokiu įtikinamu būdu, kad vietomis, žiūrint filmą, pagalvoji, ar ten, išėjus iš salės, tavęs irgi laukia panašūs padarai, lakstantys savo „gete“ ir keliantys anarchiją prieš jiems vadovaujančius žmones?
Su palyginti tikrai mažu biudžetu (30mln. dolerių) kaip fantastiniam specialiųjų efektų filmui, „9-asis rajonas“ visais atžvilgiais yra pajėgus konkuruoti su didžiausiomis praėjusių metų juostomis. Šis, paradokumentiniu stiliumi sukurtas filmas vien per debiutinį savaitgalį JAV kino teatruose uždirbo 37 milijonus dolerių, o bendros filmo pajamos pasauliniu mastu jau siekia daugiau nei 200 mln. dolerių! Dabar belieka tikėtis, kad ateis diena, kai sulauksim tęsinio, pasakojančio apie paklydėlių iš kosmoso erdvių gyvenimą 10-ajame rajone.
Filmas supažindina su Italijos politikos legenda – 7 kartus šalies premjero soste buvusiu Giulio Andreotti. Šis personažas toks platus, kad tikriausiai medžiagos ir idėjų nepritrūktų sukurti ir ne vienos dalies dramą apie neeilinę figūrą Italijos politiniame gyvenime. Tačiau garsusis režisierius Paolo Sorrentino pabando pažvelgti į Giulio Andreotti asmenybę kitu kampu. Jis „dieviškąjį Džiulio“ pateikia kaip šaltą, į jokius rėmus „netelpantį“ politiką, kuris visą savo karjerą buvo kaltinamas ryšiais su mafija, šešėlinio pasaulio atstovais ir kardinolais iš Vatikano. Jam taip pat ne kartą prikišo neatskleistus susidorojimus su neįtikusiais žurnalistais, verslininkais ar kitais politikais. Per visas kadencijas, praleistas šalies vadovo poste, G.Andreotti išlaikė savo įtaką bei manieringumą, taip sukeldamas didžią aplinkinių pagarbą bei nuolankumą.
Filmas sukurtas pagal visas geriausias šiuolaikinio modernaus kino tradicijas, prie viso to pridedant subtilų praeities kūrėjų prieskonį. Neveltui žinomas kino apžvalgininkas Guido Bonsaveras šį filmą pavadino „Kai Felinis sutinka Tarantino“. Juosta tampa dar aštresnė ir patrauklesnė žiūrovui dėka idealiai atrinktų garso takelių, kurie, pasak vienos kino ekspertės, filmą priskiria prie MTV kartos, kuri drąsiai kūria ilgas scenas, nebijodama jas paversti dar vienu vaizdo klipu. „Il Divo“ puiki politinė satyra, nevengianti be užuolankų kalbėti apie tai, kas ilgai buvo vieša paslaptis. Pagrindino herojaus vaidmuo žinomam italų aktoriui Toni Servillo atnešė ne vieną garbingą apdovanojimą, tarp jų ir geriausio Europos metų aktoriaus titulą. Noriu dar kartą padėkoti Kino Pavasariui už galimybę išvysti tokį meno kūrinį, be kurio šie kino metai būtų buvę skurdesni.
Clintas Eastwoodas pats režisuoja ir atlieka pagrindinį vaidmenį. Jis dar kartą sukuria vieno žmogaus šou. Šįkart jam nereikia jokių skambių pavardžių, didelių reklamų ar su juosta susijusių skandalų. „Gran Torino“ dvelkia ramybe. Net tos kelios įtampos kupinos scenos yra daugiau veiksmo plėtojimas nei tikro trilerio kūrimas. Šis filmas – tai lėta žmogaus kelionė į ateitį. Diena po dienos Valtas Kovalskis vis stebi, kaip pasikeitė laikai, tačiau jo, kaip karo veterano, sąmonė iki galo to nesuvokia. Jis šaltai ir pagiežingai tam priešinasi, bandydamas aplink save sukurti tykią ir užtarnautą poilsį primenančią aplinką.
Vienintelė ir didžiausia to problema- kaiminystėje gyvenantys emigrantai iš Pietryčių Azijos. Filme kultinis aktorius bei režisierius gvildena opias visuomenės problemas, apie kurias kalbančių atsiranda vis daugiau, tačiau retas kuris jas užkabina taip autentiškai kaip tai padarė C.Eastwoodas. „Gran Torino“ vaizduoja socialinę nelygybę, rasizmą, diskriminaciją amžiaus ir lyties atžvilgiu. Nepamirštami čia ir vesterno elementai. Eastwoodas ramiai praveria savąjį paltą, tačiau išsitraukia tik ranką, imituojančią šaunamąjį ginklą. Numylėtojo automobilio motyvas atskleidžia turbūt vienintelę ramaus, pagyvenusio vyriškio aistrą. Ford Gran Torino V.Kovalskiui yra brangiausias „senų gerų laikų“ prisiminimas. Kaip paminklas to, kas buvo ir niekada nebegrįš. Vieną dieną azijiečių gauja sudrumsčia nusistovėjusią vyriškio kasdienybę. Jis to taip paprastai nepaliks.
„Gran Torino“ buvo netikėtai sėkmingas filmas finansine prasme, atnešęs rekordinį pelną (326mln. dolerių) Clintui Eastwoodui, tačiau nelaimėjęs nė vieno iš svarbiausių Amerikos kino apdovanojimų. Vienintelė Auksinio gaublio nominacija buvo skirta C.Eastwoodui už geriausią dainą, parašytą specialiai filmui. Nepaisant to, „Gran Torino“ dar kartą iškelia vieną didingiausių šių laikų asmenybių į patį Olimpą ir stipriai įspaudžia jau ir taip ryškų „Purvinojo Hario“ pėdsaką kino istorijoje.
Žinote kaip būna- didžiausi atradimai dažnai padaromi netyčia. Taip ir aš atradau vieną iš TŲ filmų, kurie stipriai įsirėžia į atmintį ir neišblėsta visą gyvenimą. Vienas talentingiausių Čekijos režisierių Jiri Menzelis 2006 metais pristatė garsaus čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo romano „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ (Obsluhoval jsem anglického krále) ekranizaciją. Nesu matęs ankstesnių kino klasiko juostų ir negaliu tinkamai įvertinti ar pastarasis filmas išlaikė kokybės kartelę taip pat aukštai kaip ji buvo iki pasirodant šiai nepakartojamo grožio „pasakai“, tačiau galiu drąsiai teigti, kad nepaprasta padavėjo Jano Ditės (Ivan Barnev ir Oldrich Kaiser) istorija tikrai nepaliks abejingų.
Po 15 metų praleistų kalėjime, Janas Ditė išeina į laisvę. Apsigyvenęs mažame namelyje miško tankmėje, Ditė gali ramiai prisiminti audringą praeitį ir nuotykius, kuriuos patyrė dėka savo imlaus charakterio, lėmusio spalvingą ir jaudinantį gyvenimą. Jaunasis Janas Ditė- atkaklus ir visomis išgalėmis į gyvenimą kabinęsis oficiantas, kurio didžiausia svajonė buvo tapti milijonieriumi. Jis norėjo tiesiog skęsti piniguose, iškloti jais visas grindis, subtiliai „aprengti“ jaunas gražuoles, puolusias į jo glėbį. Sėkmė padavėją lydėjo dėka atidumo, gebėjimo klausytis, mokytis ir įtikti aukščiausio rango ponams. Tai leido jam iš paprastos užeigos pakylėti iki padavėjo prabangiame Prahos restorane. Tačiau ir čia laimė buvo tik laikina. Visus pribloškė baisi žinia, kad Hitleris ir jo vadovaujama armija užėmė Sudetų kraštą, o tai reiškė ir ideologinį perversmą Prahoje, kur nuo šiol savo valią diktuos nacių kariškiai. Toliau sekė pažintis su vokiete Liza (Julia Jentsch), nacių ideologijos „krikštas“ ir greitas praturtėjimas, kuris Ditei atneša ne džiaugsmą, o dar didesnes bėdas, kai komunistų valdžia jį apkaltina ir nuteisia.
Jiri Menzelis visą filmą meistriškai dėlioja vieną metaforą po kitos. Pradedant ironišku požiūriu į vietinių žmonių reakciją dėl okupacijos ir baigiant trapiomis turto ir valdžios iliuzijomis. Filme netrūksta komiškų situacijų, geidulingų gražuolių, įspūdingų vaišių ir politinių manifestų. Ši istorija lyriškai vaizduoja mažą žmogų su didele širdimi ir neribotomis ambicijomis, atspindintį visos tautos valią ir pasiryžimą kovoti bei išlaikyti savąjį identitetą. Režisierius subtiliai ir su humoru vaizduoja nacionalinio būdo ypatumus, įsigalėjusius stereotipus bei nuotaikingą gyvenimo būdą. Čekai visada garsėjo kaip linksma ir samojinga tauta. Tokią ją matome ir filme. Tik viskas čia dar šiek tiek gražiau, šviesiau, prabangiau, saldžiau ir erotiškiau..
Bent jau aš tikrai nelikau abejingas. Turbūt daug sako ir tai, kad „Aš aptarnavau Anglijos karalių“ yra vienintelis filmas, kurį kino teatre žiurėjau du kartus. Pirmą kartą atsitiktinai užtikęs šį filmą Vingyje vėlyvą 2007-ųjų rudenį, buvau labai maloniai nustebintas, kai išvydau šią juostą kino teatro Pasaka repertuare žiemos atostogų Vilniuje metu. Brisdamas per namų stogus siekančias pusnis, su dideliu entuziazmu jau antrą kartą ėjau į seansą, kuris leido pamiršti visus kasdieninius rūpesčius ir dviem valandoms pasinerti į komišką satyrą apie istoriškai tragišką periodą, palikusį ryškų pėdsaką Čekijos gyvenime, tačiau nenuslopinusį žmonių tikėjimo tėvyne, laisve ir meile. Verta paminėti, kad papuoliau ant „senjorų arbatėlės“, kuri net ir stingdančiai šaltą antradienio popietę sutraukė nemažą būrį garbingo amžiaus kino gurmanų. Išėjus iš salės, senjorų veidus puošė nuoširdžios ir šiltos šypsenos, slepiančios viduje besikeičiančias mintis ir prieštaravimus, kaip šį filmą reikėtų vertinti. Ar tai buvo komedija? Ar tai dar viena liūdna, asmeniniais išgyvenimais paremta istorija, kurios likimo vingiai nuneša pagrindinį veikėją į atokų mišką, metaforiškai atspindintį istorinių neramumų rezultatą, gyvenimo nykumą bei visą tai, ką šiai šaliai teko patirti? Kiekvienam gero ir originalaus kino mėgėjui rekomenduoju pabandyti rasti atsakymus į šiuos klausimus bei kartu su jaunuoju Janu Dite išgyventi didįjį gyvenimo nuotykį, bėgant paskui svajonę ir galiausiai atsimušant į žiaurios realybės sieną.
Praėjusį sekmadienį buvo paskelbti jau 63-iųjų Britanijos kino ir televizijos apdovanojimų (BAFTA) laureatai. Kaip ir kasmet, daugybė kino ir muzikos atstovų atvyko į lietaus merkiamą Londoną, kad iškilmingai raudonu kilimu žengtų į Karališkąją Kovent Gardeno operą.
Šįkart, manau, smulki apžvalga nereikalinga, nes didelių sensacijų ar netikėtumų nebuvo. Kadangi jau nenumaldomai artėja Oskarų teikimo ceremonija, jai bejokios abejonės skirsiu daugiau dėmesio.
Šiais metai publika išskirtinėmis ovacijomis pasitiko Vanessa Redgrave. Už filmą „Džulija“ (Julia) 1977 metais Oskaro statulėle apdovanota aktorė prizą už gyvenimo nuopelnus atsiėmė iš kolegės Umos Thurman rankų. Man Vanessa Redgrave didžiausią įspūdį paliko kontraversiškame Michelangelo Antonioni filme „Fotopadidinimas“ (Blowup).
Taigi aiškus šių apdovanojimų nugalėtojas – Kathryn Bigelow karinė juosta „Išminuotojų būrys“. Ir nors niekas BAFTA apdovanojimų nelaiko tinkamu pranašu prieš Oskarų ceremoniją, ši bei kelios kitos, per pastarąjį mėnesį pasiektos pergalės, tik dar labiau priartina buvusios Jameso Camerono žmonos filmą prie išsvajotosios statulėlės. Visi atsakymai į tai – jau kovo 7 dieną!
